6 Things to Do to Improve Your Relationship

And when you’re dealing with your mother-in-law the ratio (good things versus bad things) is 1000 to 1…

The Egg by Andy Weir

You were on your way home when you died.
It was a car accident. Nothing particularly remarkable, but fatal nonetheless. You left behind a wife and two children. It was a painless death. The EMTs tried their best to save you, but to no avail. Your body was so utterly shattered you were better off, trust me.
And that’s when you met me.

Skaityti visą istoriją The Egg.

Kokią Lietuvos vėliavą norėtumėte matyti kaip pagrindinę?

Pastaruoju metu labai dažnai pastebiu Vyčio naudojimą. Tai žinoma yra subjektyvus pastebėjimas, tačiau ne kartą esu girdėjęs, kad Vytis dažnam yra gražesnis. Kiti pasisako tik už trispalvės naudojimą. Taigi klausiu jūsų, kokią Lietuvos vėliavą norėtumėte matyti kaip pagrindinę?

Pratimas #2

Pratimas leidžia nusikelti į ateitį, kai jau nėra tam tikro ribojimo, kuris dabartyje atrodo trukdo pasiekti norimą tikslą. Tai vadinasi išskleista vizija arba tikrovės išplėtimas. Pratimo esmė paprasta, šiandien, o geriau jau dabar pat elgtis taip, lyg neturėtume jokių apribojimų: laiko, pinigų, kitų išteklių trūkūmo. Kaip elgtumėtės, kokius sprendimus priimtumėte, kaip bendrautumėte su žmonėmis, jei pinigai nebūtų ribojimas? Kur keliautumėte, ką veiktumėte, jei turėtumėte daug laiko? Ir t.t. Taigi dabar elkitės taip, lyg viską jau turėtumėte.

Žinoma, sakysite, noriu keliauti po pasaulį, bet neturiu pinigų! Tačiau juk vienas nekeliausite. Gal verta kalbinti kitus žmonės, prisijungti prie kokios nors ekspedicijos ir t.t. Tikrai sutinku, kad pasakyti yra lengva, bet tam tikras veiksmo pastangas įdėti visada reikės.

Pratimas #1

Kiekvienam kartais kyla klausimų, ar veikla, kuria užsiimu yra vertinga, ar tai, ką darau iš tiesų man patinka, ką norėčiau daryti ir veikti gyvenime ir t.t. Tokiu atveju labai gerai savęs paklausti: jei turėčiau 100 mln. EUR, LTL, USD, nesvarbu, žodžiu, jei pinigai nebūtų tai, dėl ko darau vieną ar kitą darbą, ar vistiek daryčiau tai, ką darau dabar? Jeigu atsakymas būtų “taip, ir toliau daryčiau, ką dabar darau“, vadinasi jūsų veiklos motyvas nėra pinigai, tačiau jei atsakytumėte, kad “mesčiau šią veiklą“, tai reiškia, kad ši veikla iš tiesų nėra jau tokia įdomi. Tokiu atveju reikėtų susimąstyti ir neužsiimti veikla, kuri neteikia džiaugsmo.

Pratimas labai paprastas, tačiau, geras. Pavyzdžiui dirbate darbą, tačiau turėdami daug pinigų tokio darbo nedirbtumėte, tai ko gero reiškia, kad užsiimate netinkama veikla.

Šį klausimą galima panaudoti norint išsigryninti, kokia veikla norėtumėte užsiimti. Ką veikčiau kiekvieną dieną, jei turėčiau daug pinigų, jei pinigai nebūtų tai, dėl ko reikia stengtis? Gal tai būtų kūryba, tapyba, rašymas, veikla, kuri iš pažiūros nėra pelninga? Reikia klausyti širdies.

Ką tu iš tikrųjų nori veikti gyvenime?

indeed

Pranašai

Kažkur skaičiau, kad užsieniečiai labai stebisi tuo, jog lietuviai gatvėje praeiviams žiūri į akis. Tikriausiai visi daugiau ar mažiau žiūrime vieni į kitus, tačiau šita mūsų elgesio ypatybė tokia ryški, jog liko nepastebėta žmogaus iš šalies.

Pagalvojau, kad kaime ar tiesiog mažame miestelyje, tiesiog neįmanoma nežiūrėti praeiviui į akis. Juk labai daug šansų, kad tai bus koks pusbrolis, teta ar šiaip kaimynas. Todėl nenori nenori turi žiūrėti praeiviams į akis. Įsivaizduoju, kokio pasmerkimo sulauktų žmogus, jei nesisveikintų su kaimynais ar kitais pažįstamais, kuriuos sutinka gatvėje.

Todėl mūsų žiūrėjimas praeiviams į akis, ar tiesiog žiūrėjimas į priešais ateinančius žmones yra tiesiogiai įtakotas mūsų aplinkos: gyvename mažuose miestuose, kaimuose, kur kitai elgtis ir negalime.

Lietuvoje praktiškai visi kilę iš mažų miestų. Net ir Vilnius nėra didelis miestas. Geriausiu atveju miestelis, jeigu lyginsime su kitais pasaulio miestais. Taigi mes žiūrime kitiems į akis, nes esame įpratę, kad praeivis ko gero bus mūsų pažįstamas su kuriuo reikia pasisveikinti.

Tikrų didmiesčių gyventojams tokie dalykai negresia, nes ten tiesiog mažai šansų sutikti pažįstamų žmonių.

Ši situacija labai panaši ir į posakį “savame krašte pranašu nebūsi“, kuris reiškia, kad mano kaimas mažas, laimės ieškoti reikia važiuoti į kitą kaimą ar didesnį miestą. Lietuvai šitas posakis labai tinka.

Bėgimas prieš vėją

Vakar susiruošiau pabėgioti. Ryte oras buvo visai neblogas, saulė nešvietė, bet atrodė tuoj tuoj išlįs ir pradės šildyti šaltą iš po ilgos žiemos bundančią žemę. Kaip visada apsirengiau vėjo neperpučiamą striukę, užsidėjau naujus bėgimo batelius. Mintyse jaučiau, kaip bus smagu bėgti, juk pavasaris, oras geras. Išėjau į lauką ir mane pasitiko visai ne pavasariškas oras, kokį mačiau per langą, bet pilkas ir šaltas ruduo. Paprastai apšilimo jokio nedarau, pradedu iš lėto ir pamažu didinu tempą. Pradėjau bėgti, kulkšnyse pajutau skausmą, tačiau pamažu išjudinau sąnarius ir skausmas praėjo. Dažnai taip būna, kai pradedu bėgti, be jokio apšilimo. Šiltuoju metų laiku tokio skausmo nejaučiu. Šaltis viską stingdo.

Vėjas buvo stiprus ir šaltas. Košė tiesiai į veidą. Plona pavasarinė kepurė nepadėjo, ausys šalo. Tas malonumas, kokį įsivaizdavau žiūrėdamas per langą, atrodė, kaip koks tolimas miražas. Bet bėgti smagu, net ir tokiu nelabai draugišku oru. Svarbu gera apranga. Neperpučiama striukė labai padeda. Pagalvojau, jeigu būčiau be jos, tikrai bėgti būtų kur kas sunkiau. Malonumas išgaravo, nes vėjas buvo toks stiprus, kad net jautėsi, kaip lėtėją mano bėgimo tempas su kiekvienu didesniu gūsiu. Vietovaizdis šioje vietoje gan niūrus. Aplink rudi, vandens apsemti laukai. Lygumos. Vėjui įsibėgėti netrukdo joks kalnelis ar medžiai. Taip bėgau gal 2,5 km, iki stulpelio žyminčio 3 km atstumą nuo miestelio ir mano bėgimo maršruto pusiaukelę.

Apsigręžiau. Klik. Vėjo nebebuvo. Pasidarė šilta ir malonu. Iš tiesų vėjas pūtė į nugarą, bėgau pavėjui. Nemoku apsakyti, kaip stipriai pajutau bėgimo sąlygų skirtumą. Iš pradžių vėjas pučia į veidą, šalta, ausyse triukšmas, ir staiga viskas akimirksniu pasikeičia ir tampa ramu, gera. Bėgdamas jauti, kaip viskas aplinkui priešinasi, kad judėtum į priekį. Kūnas, vėliau didelis vėjas tarytum tave stabdo. Kitą akimirką pajunti, kaip pradedi bėgti kartu su gamta, vėjas, kuris stabdė, dabar padeda. Šaltis, kuris stingdė, dabar įveiktas. Nuotaika, kuri vilkosi kažkur iš paskos, tapo pakyli. Balsu pradėjau džiaugtis, kaip gera bėgti ir judėti kartu su vėju.

Bėgimo prieš vėją analogiją galima sutikti ne tik bėgant. Gyvenime yra etapų, kai atrodo, jog viskas aplink yra sudėtinga. Galva kupina rūpesčių, patiriamas stresas toks didelis, kad nebelieka jėgų džiaugtis paprastais dalykais. Tačiau sunkumus galima pakinkyti savo labui, mokytis iš sunkumų, įgyti patirties. Tada ateina metas, kai buvę rūpesčiai atrodo juokingi. Palengvėjimas toks stiprus, kad rūpesčius įveikiame be didesnio vargo. Tam, kad būtų galima džiaugtis, reikia pabūti sunkiose situacijose, kurios užgrūdina.

Reikia išmokti bėgti prieš vėją, tai užgrūdina.

Bankų komisiniai mokesčiai arba kodėl kainuoja savitarna?

Pastaruoju metu jaučiu didelę įtampą, kai reikia daryti bankinį pavedimą, nes už bet kokį veiksmą per SEB internetinės bankininkystės sistemą reikia mokėti. Tai yra, reikia mokėti už savitarną. Čia lygiai tas pats, kas ateičiau į parduotuvę ir susimokėčiau už tai, kad pats prekes į krepšelį įsidedu. SEB bankas nuskaičiuoja 1 Lt už pinigų pervedimą į kito SEB kliento sąskaitą. Už kiekvieną pirkimą internetu dar nuima 1,4 Lt, tai čia gaunasi dvigubas apmokestinimas, nes ne tik įmonė iš kurios perku sumoka komisinius, bet ir aš. Apmokestina  kai kas nors man perveda pinigus. Žodžiu serveriai dyla matyt, dėl to reikia amortizacines išlaidas kompensuoti.

Sugalvojau, kad reikia pasinagrinėti, kiek tų komisinių sumoku bankui, t.y. kiek man kainuoja turėti sąskaitą banke ir naudotis savitarna be eilių. Trumpai tariant SEB nepateikia patogaus būdo klientui sužinoti kiek iš viso per pasirinktą laikotarpį sumokėta komisinių mokesčių. Kaip tik nesenai gavau „asmeninę vadybininkę“ ir nutariau pasidomėti, gal kažką darau ne taip, kad negaliu matyti vienos bendros komisinio mokesčio sumos. Parašiau laišką. Susirašinėjimą pateikiu, praleidžiu visus mandagius pasisveikinimus ir t.t., palieku tik pagrindinę informaciją:

Dienos citata įkvėpimui

Labai įdomiai gavosi sukergti dvi citatas. Pirmoji iš Walter Isaacson knygos Steve Jobs:

You don’t make plans more than a year out, and that’s bad. You need to force yourself to plan as if you will live for many years. – Steve Jobs

Antroji iš Seth Godin blog’o:

<..> act as if your decisions are temporary. Because they are. Be bold, make mistakes, learn a lesson and fix what doesn’t work. No sweat, no need to hyperventilate. – Seth Godin

Kartu sudėjus, gaunasi labai gražiai:

You need to force yourself to plan as if you will live for many years, but act as if your decisions are temporary. Because they are. Be bold, make mistakes, learn a lesson and fix what doesn’t work.