
Patinka skaityti mokinių laiškus. Šis gan griežtu pavadinimu yra iš tiesų labai konstruktyvus, tad reziumuosiu kelis pagrindinius dalykus. Antanas Bakšys yra jaunasis verslininkas, užduoda daug teisingų klausimų.
Koks mokyklos uždavinys? Tenkinti praktines gyvenimo reikmes, ar parengti mokinį, kad būtų gerai išlaikyti egzaminai? Dabar, deja, atsakymai yra vienodi:
Tam, kad gerai išlaikyčiau egzaminus, kad pavyktų įstoti į gerą universitetą…
Kadangi mokyklos tikslas parengti vaiką gerai išlaikyti brandos egzaminus, susiduriame su šablonišku ir nuobodžiu mokymo procesu, kuris dažnai neturi sąsajų su realiu gyvenimu. Dėl to vaikai nėra motyvuoti mokytis. Motyvacija turi būti tik vidinė, o neprimetama, pavyzdžiui, kiek ir kokių knygų reikia perskaityti. Kuomet motyvacija primetama, naudojame botago – saldainio principą, kuris išauklėja paklusti mokančius žmones. Norint vystyti kūrybingą visuomenę, reikia atsisakyti pasyvaus mokymosi metodų.
Klaidų darymas yra šiuolaikinio pasaulio vystymosi variklis, tik per klaidas yra išmokstama naujų dalykų.
<…> 12 metų iš eilės vaikai yra bauginami nedaryti klaidų, o už padarytas – baudžiami.
Labai svarbu suprasti, kad žmonės yra skirtingi, todėl informaciją priima ir įsisavina skirtingai. Nėra vieno teisingo būdo informacijai perduoti. Jeigu žmogus kažko nesupranta, dar nereiškia, kad jis kvailas. Ko gero kalta sistema, kuri visus niveliuoja ir bando užmauti ant vieno kurpalio. Howard Garder yra išskyręs devynis intelekto tipus, o tai reiškia, kad žmonės pasaulį gali suprasti devyniais skirtingais būdais! Vadovėlis – verbalinis / lingvistinis informacijos pateikimo būdas – yra tik viena iš galimų mokymo priemonių, tad mokykla kol kas naudoja tik vieną iš devynių galimų formų mokyti. Patyriminis mokymasis galėtų būti išnaudojamas dažniau ir plačiau.
Mokykla nėra atsakinga už vaiką, nors
<…> beveik visi šiuolaikiniai tėvai ugdymo ir mokymo vadeles atiduoda mokyklai, o patys šios atsakomybės atsikrato
Mokykla turėti puoselėti ir skatinti darnų vaikų – tėvų – mokyklos bendradarbiavimą, skatinti konstruktyvias diskusijas, prisitaikyti prie pasikeitusio pasaulio reikalavimų.
Pasaulis pasikeitė – turi keistis ir mokymo turinys bei forma.
Paprasta informacija ar kažkokie faktai yra praktiškai beverčiai – jų kiekis yra absoliučiai per didelis
Vaikai turi būti mokomi kritinio mąstymo, gebėjimų atsirinkti tai, kas gali būti vertinga ir naudinga ateityje. Vaikai dažnai žino, kas jiems yra įdomu, ir bet kokioje veikloje jiems reikia dviejų dalykų: palaikymo ir pripažinimo, kad jiems sekasi. Kai to negauna mokykloje, tada eina į patvorius ir tą palaikymą gauna gatvėje. Palaikymas ir pripažinimas bus naudingas tik tada, kai mokykla padės atsiskleisti vaikų talentams, o ne tik ugdys gebėjimą “iškalti“ sausus skaičius.
A. Bakšio ir kitų mokinių laiškai paliečia labai gerą temą: kas yra kompetentingas atsakyti, ko reikia mokiniams? Ministerijos kabinetuose sėdintys dėdės ir tetos? Mokyklos bendruomenė? Verslininkai? Šioje situacijoje sakyčiau, kad visa išorinė informacija yra naudinga, tik reikia gebėti ją atsirinkti, sudėlioti į lentynėles ir imtis atitinkamų veiksmų transformuojant švietimo sistemą.