Atostogos Kretoje – ką verta pamatyti, atsiliepimai ir patarimai

kovo 19, 2015 § Parašykite komentarą

Nuo kelionės į Kretą praėjo jau beveik metai, bet įspūdžiai išlikę iki šiol. Kadangi rašiau kelionės dienoraštį, tad faktai šiame straipsnyje nebus iškraipyti laiko. Į Kretą vykome 2014 metų gegužės mėnesio pabaigoje. Kelionė užtruko vieną savaitę. Salai aplankyti idealu būtų dvi savaitės, bet laiką dažnai sudėlioja aplinkybės ir galimybės. Kadangi skridome vasarai neprasidėjus, tad tikėjomės, kad išvengsime gausaus turistų antplūdžio.

Kelionės į Kretą planavimas

Bilietus į Kretą pirkome likus keliems mėnesiams iki kelionės pradžios. Gal kiek ir per daug delsėme, bet bilietus į abi puses gavome už 1000 Lt dviems žmonėms. Informacijos apie Kretą ieškojome internete ir kadangi vykome pirmą kartą, nusprendėme aplankyti ne visą salą, bet tik vakarinę jos dalį. Šiame įraše pasidalinsiu, kokias vietas aplankėme, ką veikėme ir ką norėtume aplankyti dar kartą. Žinoma per savaitę galima aplankyti visą salą, bet nenorėjome skubėti, o geriau pamažu atrasti šį nuostabų gamtos kampelį.

Į Kretą iš Vilniaus atskridome vidurnaktį. Chania oro uostas nedidelis, žmonių tokių metu jau buvo mažai. Susiradome taksi, kuris mus nuvežė į mūsų viešbutį. Viešbutį radome per booking.com, ieškojome, kad būtų šalia miestelio centro. Išsirinkome Frini viešbutį, nedidelis, šalia jūros ir miesto centro. Viešbutį valdo Frini šeima. Aplinka tikrai jauki ir maloni. Mes atvykome, kai svečių viešbučio restorane jau nebuvo, bet šeimininkė buvo sukalbama ir mes gavome šalto graikiško Alfa ir Mythos alaus. Beje alus buvo laikomas beveik nulinėje temperatūroje, tad esant šaltesniems orams, alus buvo netgi per šaltas.

Pirma diena ir pažintis su Chania

Pirmą dieną praleidome vaikštinėdami po Chania senamiestį, aplankėme Chania archeologijos muziejų, kuris iš tiesų nelabai patiko. Kadangi labai norėjome aplankyti Samarijos tarpeklį, tad ieškojome agentūros, kuri galėtų mus ten nuvežti. Su nuomotu automobiliu važiuoti į Samarijos tarpeklį nėra patogu, nes tarpeklis yra 16 km ilgio. Iš kalnų leidžiasi jūros link, tad mašiną palikus kalnuose, vistiek reikėtų grįžti ją pasiimti, o kas norėtų tai daryti? Taigi beveik vienintelis patogus būdas, pasiimti ekskursiją, kuri pasirūpina transportu.

Kultūriniai Chanijos sluoksniai

Kultūriniai Chanijos sluoksniai

Senamiestyje radome turizmo agentūrą io tours ir susitarėme, kad rytoj mus 6:05 … 6:05 paims iš viešbučio. Ir kas galėjo pagalvoti, kad per atostogas reikės taip anksti keltis… Nusipirkome maisto rytdienai Inka prekybos centre, kadangi rytoj pusryčių viešbutyje negausime dėl to, kad jie pateikiami įprastesniu žmonėms metu.

Antra diena ir Samarijos tarpeklis

Atostogos, o keltis reikia 5:30… Kadangi visas viešbutis dar miega, mes užkandame kambaryje ir leidžiamės į apačią laukti, kol atvyks mūsų autobusiukas. Autobusiuku pavažiavome tik šiek tiek, iki jau mūsų laukiančio autobuso, kuris buvo pilnut pilnutėlis. Kadangi gyvenome beveik centre, tai dideliam autobusui siauros gatvelės buvo ne visai pravažiuojamos.

Atstumas nuo viešbučio iki Samarijos tarpeklio tako pradžios nėra didelis, apie 40 km, tačiau vingiuotais kalnų keliukais važiavome apie pusantros valandos. Panašu, kad autobuse buvome beveik jauniausia pora. Turėjome kalnų gidą Marcos. Tipiškas graikas. Ilgi plaukai, barzda. Daug juokelių. Moterims patiko. Marcos papasakojo, kaip reikėtų elgtis take, kur susitinkame pasiekę finišą ir visus paleido, kas sau. Greitesni pasileido pirmi, kiti kartu su Marcos. Na o mes savo tempu ėjome tai vieni, tai lenkdami, tai mus kas nors lenkė. Beje, kadangi buvo dar ne visai sezonas, tad turistų nebuvo daug. Šiaip anot Marcos pačiame sezono įkarštyje turistų būna labai daug, kas aišku ėjimo nepadaro linksmesnio.

Smarijos tarpeklio didybė ir neatsargus turistai

Samarijos tarpeklio didybė ir neatsargūs turistai

Iš viso tarpekliu ėjome apie 6 val. Pasiekus tako pabaigą, dar lieka 2 km iki Agia Roumeli kaimelio, kuris yra pasiekiamas tik per Samarijos tarpeklį arba Libijos jūrą. Automobiliais iš žemyninės Kretos dalies čia nepateksite. Restoranėlyje užsisakėme vietinių Rousios special salotų, dieviškas skonis, Graikiškoms salotoms iki Rousios labai toli.

Išsimaudėme Libijos jūroje. Smėlis juodas, vulkaninės kilmės. Pakilus didesniam vėjui, smulkūs akmenėliai skaudžiai talžo odą.

Viešbutyje buvome apie aštuntą valandą vakaro, nei rankyčių, nei kojyčių, bet nuotaika puiki.

Trečia diena ir Retimnas

Autobusas iš Chania į Retimną išvyksta kas valandą. Kaina keleiviui 2015 metų gegužės mėnesį buvo 6,2 EUR. Retimne yra didelė 16 amžiaus pilis. Ją ir ketinome aplankyti. Diena buvo karšta, tad mums visai pasisekė, kad išvažiavome kiek ankščiau, tad vaikštant po tikrai didelę pilies teritoriją dar galėjome džiaugtis nuo jūros sklindančia jūros vėsa.

Retimno miestelis nėra didelis. Tiesa pasakius iš jo tikėjomės kiek daugiau. Aplankę pilį patraukėme link uosto, kur tikėjomės lengvai papietauti ir pasislėpti nuo dienos karščio. Radome paprastą ir jaukią vietelę Venecijos stiliaus prieplaukoje pačiame Retimno senamiesčio centre. Pietų metas dar nebuvo prasidėjęs, tačiau padavėjai jau pradėjo gaudyti praeivius ir gan įkyriai siūlyti savo dienos pietų meniu.

Fragmentas iš Retimno pilies koplyčios

Fragmentas iš Retimno pilies koplyčios

Po pietų nutarėme pratęsti pažintį su senamiesčiu, tačiau atsisakėme šios minties. Norėjosi prie jūros, jautėme nuovargį, galbūt po vakar dienos žygio po nuostabaus grožio Samarijos tarpeklį. Pagrindinis Retimno paplūdimys yra kiek atokiau nuo centro, tad teko keliolika minučių pasivaikščioti pajūrio promenada. Iš karto pastebėjome, kad visi paplūdimiai yra mokami, tad ėjome kiek toliau, tikėdamiesi rasti nemokamą vietelę. Mūsų nuostabai einant toliau, gultų kainos didėjo, tad grįžome į patį pirmą paplūdimį. Atsigulėme prie pat vandens. Dienos karštis kažkur išgaravo, nuo jūros pūtė gaivus vėjas, akys norėjo miego. Pietų miegas kaip mat išgaravo, kai padavėjas už gultus užsiprašė 9 EUR… nusikosėjome, sumokėjome ir toliau mėgavomės akimirka.

Reziumuojant, Retimnas nepaliko įspūdžio, galbūt, kad buvome pavargę, o galbūt dėl to, kad vieta buvo kiek per daug turistinė.

Ketvirta diena ir Knoso rūmai

Pirmoji vasaros diena. Šią dieną paskyrėme aplankyti garsiuosius Knoso rūmus ir archeologijos muziejų Heraklione. Ekskursiją užsisakėme toje pačioje agentūroje. Autobusinės ekskursijos atostogų metu gal ir nėra pati geriausia idėja, tačiau tai vienas patogesnių būdų aplankyti tam tikrus objektus. Taigi geros valandos trukmės kelionė į Knoso rūmus labai neprailgo, nes gidė kelionės metu pasakojo įvairiausias istorijas iš Mino civilizacijos laikų.

Mino civilizacija seniausia Europoje. Pinigų nenaudojo, vyko natūriniai mainai. Prekyba su kitais kraštais vyko taip pat mainų principu. Šie keisdavo savo gamtos gėrybes, gaudavo žaliavų iš kurių darydavo įvairius juvelyrinius dirbinius. Tai puikus pridėtinės vertės sukūrimo pavyzdys.

Su grupe apvaikščiojome Knoso rūmus ir dar kartą įsitikinome, kad archeologinės vietos, pilys, ir apskritai visos istorinės vietos praranda labai daug žavesio, jeigu į jas atvažiuojama tik pasižiūrėti. Be istorijų daugelis lankytinų vietų atrodo visai kitaip. Juk ne tiek materialinės gėrybės atskleidžia vienos ar kitos vietovės didybę, o būtent istorijos gražumas ir detalumas.

Knoso rūmų didybė, kurią ši nuotrauka perteikia sunkiai

Knoso rūmų didybė, kurią ši nuotrauka perteikia sunkiai

Herakliono archeologijos muziejus vertas atskiro paminėjimo. Tai tikrai nuostabus Mino civilizacijos laikų atminimo šedevras. Muziejus restauruotas, ekspozicijos atnaujintos ir įdomios. Gidė detaliai pasakojo anglų ir vokiečių kalbomis įvairias istorijas ir nutikimus. Mes net nepastebėjome kaip likome vos keli žmonės aplink gidę, kitiems tiesiog trūko jėgų pabaigti apeiti ir išklausyti detalią kiekvieno svarbesnio eksponato istoriją. Kad ir kaip įdomu tai buvo. Palikome gidę, likusią dalį ekspozicijos apžiūrėjome savarankiškai. Vistik kartais reikia įvairovės, ir nors istorija didinga, bet prieš žmogiškuosius norus pailsėti ir pavalgyti, kartais yra bejėgė.

Susiradome atokesnį restoranėlį ir tradiciškai lengvai užkandome. Pietų metu gan karšta, tad rimto maisto valgyti nesinori, tad Graikiškos salotos ar koks nors kitas lengvas užkandis alkiui numalšinti puikiai tinka.

Heraklionas Antrojo pasaulinio karo metu buvo stipriai sugriautas, tad senamiestis nėra gražus ar autentiškas. Žmonės po karo skubėjo atstatyti namus, tad statė, kas kaip norėjo, mokėjo ir išmanė, todėl neliko ankstesnio stiliaus. Gidė tiesą sakė, tad labai neliūdėjome, kad neužteko laiko apžiūrėti viso miesto.

Penkta diena Kretoje ir netikėti atradimai

Penktą atostogų dieną Kretoje norėjome skirti poilsiui ir… nieko neveikti. Juk negerai skrandžiui, kai nuolatos, kur nors skubi. Bet lijo lietus. Tad mūsų poilsis palmių atokaitoje akivaizdžiai matėsi, kad nepavyks. Na bet nėra padėties be išeities. Čiupome paskutinį nuomojamą viešbučio automobilį ir leidomės į kelionė. Ketinome aplankyti Gortyn (Gortys) archeologinę vietovę, kuri anot mūsų turimo lankstinuko yra tikras Kretos perlas (žinoma tiems, kuriems yra įdomu tokios vietos).

Trumpas techninis intarpas. Automobilio nuoma dienai kainavo 30 EUR, dar už tiek pat pylėmės kuro. Iš viso tą dieną nuvažiavome 290 km.

Gortyn archeologinė vietovė paliko, ko gero, didžiausią įspūdį… po Samarijos tarpeklio. Įsivaizduokite, koks jausmas, kaip bevaikštant po alyvuogių sodelį pamatai tvorą, o už tvoros futbolo stadiono dydžio archeologinių kasinėjimų vietą, kurioje stovi romėniškos statulos, mėtosi kolonos ir visi kiti archeologiniai radiniai. Jautėmės, kaip tyrinėtojai, nes tai tikrai nėra labai turistų lankoma vieta. O veltui, nes tai kur kas geriau, nei kokio nors “seno” miestelio centras.

Kiekvienas graikas turi po romėnišką koloną, va taip jos mėtosi, nors imk ir vežk

Kiekvienas graikas turi po romėnišką koloną, va taip jos mėtosi, nors imk ir vežk

Čia įdedu detalų žemėlapį, kad jeigu nuspręsite vykti, būtinai apeikite visą teritoriją, nes tik grįžęs pamačiau, kad apėjome ne viską. Mašiną galima palikti stovėjimo aikštelėje, šalia yra mokamas muziejus, kurį taip pat verta aplankyti, tačiau visas atradimo džiaugsmas slepiasi teritorijoje kitoje kelio pusėje. Tiesa, dar norėjome užlipti į kalną (žemėlapyje vieta pažymėta žvaigždute, tai Akropolis), tačiau priėjome vartelius ir įvairius sustoti raginančius ženklus, tad nieko nepešę sukomės atgal ir alkani išvažiavome pietų ieškoti.

Gortyn, Gortys archeological site

Šešta diena ir užtarnautas poilsis

Galbūt sakysite, kad tik savaitė Kretoje ir jau reikia poilsio? Ir būsite teisūs. Bet mums to reikėjo, nes juk ne skubėti atvykome. Taigi šią dieną skyrėme lauktuvėms, Jūrų muziejui ir arbūzo valgymui paplūdimyje, kuriame kiaušinius deda jūrų vežliai. Gaila jų nematėme. Bet lankydamas Chania Jūrų muziejų sužinojau, kad kretiečių rezistencija buvusi tokia stipri, kad Hitleris Antro pasaulinio karo metais atsisakė naudoti parašiutininkus, siekiant netikėtai užpulti ir įsiskverbti į priešininko teritoriją. Įkvepianti istorija.

 

Kitą dieną turėjome atsisveikinti su Chania ir Kreta. Oras subjuro, o vietiniai kalbėjo, kad neatsimena tokio šalto oro. Buvo atšauktos net vaikų ekskursijos, mat jeigu lyja ir yra vėsu, vaikų niekur neveža. Primenu buvo birželio pradžia. Oras iš tiesų nelepino, tad pasigrožėjome audringa bangų mūša ir išvykome į oro uostą.

Kelionė pavyko be didesnių nuotykių. Nemint to fakto, kad oro uoste buvo atimtas 1 litras natūralaus alyvuogių aliejaus, kurį įsigijome tiesiai iš aliejaus fabrikėlio.

 

Izraelis – kelionė į pažadėtąją žemę

kovo 6, 2015 § Parašykite komentarą

Izraleyje privaloma karinė tarnyba net ir moterims

Izraleyje privaloma karinė tarnyba net ir moterims

Ir kas galėjo pagalvoti, kad sausio mėnesio viduryje teks maudytis Negyvojoje jūroje Izraelyje? Jei kas nors man tai būtų pasakęs prieš kelis mėnesius, sunkiai būčiau patikėjęs. Bet taip, teko ir maudytis ir apvažiuoti visą Izraelį, aplankyti Palestiną. Kaip viskas vyko, galite paskaityti Tinggly blog’e, čia angliškai pasidalinau mūsų kelionės nuotykiais http://www.tinggly.com/journal/israel-uncovered-a-short-trip-to-the-promised-land/ beje, jeigu teks progra apsilankyti, būtinai važiuokite. Negyvoji jūra tai dėl ko verta dar kartą apsilankyti, beje dabar norėčiau ir purvo vonias išbandyti. Smagaus skaitymo!

Pratimas #2

liepos 14, 2014 § Parašykite komentarą

Pratimas leidžia nusikelti į ateitį, kai jau nėra tam tikro ribojimo, kuris dabartyje atrodo trukdo pasiekti norimą tikslą. Tai vadinasi išskleista vizija arba tikrovės išplėtimas. Pratimo esmė paprasta, šiandien, o geriau jau dabar pat elgtis taip, lyg neturėtume jokių apribojimų: laiko, pinigų, kitų išteklių trūkūmo. Kaip elgtumėtės, kokius sprendimus priimtumėte, kaip bendrautumėte su žmonėmis, jei pinigai nebūtų ribojimas? Kur keliautumėte, ką veiktumėte, jei turėtumėte daug laiko? Ir t.t. Taigi dabar elkitės taip, lyg viską jau turėtumėte.

Žinoma, sakysite, noriu keliauti po pasaulį, bet neturiu pinigų! Tačiau juk vienas nekeliausite. Gal verta kalbinti kitus žmonės, prisijungti prie kokios nors ekspedicijos ir t.t. Tikrai sutinku, kad pasakyti yra lengva, bet tam tikras veiksmo pastangas įdėti visada reikės.

Kaip žiūrėjau WRC etapą Rajd Polski 2014

birželio 29, 2014 § Parašykite komentarą

Pažiūrėti Pasaulio ralio čempionato etapą buvo sena mano svajonė, šiai svajonei išsipildžius, pagalvojau, kad tai ko gero vienas paskutiniųjų mano žiūrėtų ralių, nes Lietuvoje nėra tokios greitos technikos. Skirtumas tarp WRC technikos ir to ką matome čia Lietuvoje labai didelis. Didelis skirtumas ir pačioje renginio organizacijoje, nors matę ne vieną Pasaulio ralio čempionatą sakė, kad Lenkijai gerokai toli, pavyzdžiui, iki Suomijoje rengiamo WRC etapo. Taigi Lietuvai gerokai toli iki Lenkijos lygio užtikrinant trasos saugumą, o Lenkijai toli iki Suomijos, tai mums dar ne vieną kibirą sriubos reikės suvalgyti, kad taptume panašaus lygio, kaip kitose šalyse.

Lenkijos ralis truko keturias dienas, penktadienį (06.27) ralio ekipažai vienai dienai persikėlė į Lietuvą. Buvo nuogąstaujančių dėl prastos greičio ruožų dangos, kurią sugadino lietuviška vasara su gan stipriu lietumi. Na bet nuo orų neapsidrausi. Mes nusprendėme aplankyti Lietuvos greičio ruožus penktadienį ir Lenkijoje šeštadienį.

Penktadienį pirmasis greičio Kapčiamiesčio ruožas vyko per pietus, tad ryte išsiruošę iš Vilniaus dar prieš valandą pasiekėme GR, nes norėjau turėti šiek tiek rezervo, kadangi nežinojau, kokių eilių tikėtis. Didelių eilių nebuvo, tad teko ramiai pasėdėti and sulankstomų kėdžių ir palaukti GR pradžios. Trasos saugumas gan lietuviškas, t.y. apsauga lyg perspėja, kad negalima eiti greičio ruožu, tačiau jokių veiksmų nesiima. Aišku, ne policija, kurios visi klausytų. Pirmieji WRC automobiliai paliko labai didelį įspūdį. Stebėjimo vieta nebuvo labai ypatinga, tačiau pakako vien to vaizdo ir greičio. Dar nepasibaigus GR vykome į Druskininkus, kur vyko automobilių servisas, norėjome WRC automobilius apžiūrėti iš arčiau. Druskininkuose didelių kamščių nebuvo, tad kiek paganę akis, išvykome į Margionių GR. Prie starto privažiuoti mums neleido, nes kelias buvo uždarytas, tad teko eiti į finišą, tačiau automobilių taip ir nesutikome, kadangi šis ir prieš tai buvę GR buvo atšaukti dėl pernelyg neatsargiai besielgiančių žiūrovų ir prastos kelio dangos. Parinkus kitus GR su kietesne danga, būtų galima išvengti nesusipratimo dėl prastėjančios kelio kokybės, o va žiūrovų naujų taip greitai negausime, kultūrą reikia visiems stebėtojams auginti. Taigi penktadienio reziumė paprasta: vienas GR ir geros emocijos.

Šeštadienį nakvynė alytuje. Keliamės 3 val. ryto ir važiuojame į ralio centrą Mikolaikų miestelyje, kur turime pasiimti bilietus. Kelias nėra ilgas, tačiau teko važiuoti apie 3 valandas. Siauri keliukai, nemažai posūkių, tad greitai važiuoti nepavyks. Mikolaikuose pasigedome aiškių nuorodų, kur galėtume internetu nupirktą bilietą išsikeisti į ralio pasą, kuris suteikia galimybę patekti į GR. Po poros apvažiavimų per miestą radome aikštelę, kurios gilumoje buvo įkurtas kioskelis, pardavinėjantis ir keičiantis bilietus. Buvau nusprendęs, kad žiūrėsime pirmą šeštadienio dienos GR Cmielewo, o kitas vietas pasirinksime eigoje, pagal situaciją. Viskas susidėliojo taip, kad turėjome beveik po 4 valandų pertraukas tarp važiavimų, tą laiką sugalvojau panaudoti miegui, ir po antro GR ekskursijai į Vilko irštvą. Taip ir padarėme. Į antrą GR Baranowo atvykome labai anksti, pavalgėme ir praktiškai porą valandų pavyko pasnausti. Labai maloniai nustebino dideli kiekiai žmonių, vistik WRC. Pervažiuojant į Vilko irštvą, strigome kamštyje, bet tai planų labai nesugadino. Po ekskursijos, pradėjo lyti, pamažu tempti, skubėjome į paskutinįjį GR Goldap. Tačiau čia mus stabdė ne kamščiai, o kelių remontas, praktiškai pradome daugiau nei pusė valandos, nes kelis kartus reikėjo stovėti dėl sustabdyto eismo. Važiavome prastais ir siaurais Mozurijos keliukais, tačiau vietą pasiekėme. Jautėmės pavargę, tad pabuvome gan trumpai ir dar GR nepasibaigus vykome namo. Kelionė namo atstumu ne ilga, tačiau keliose vietose dėl ralio buvo draudžiamas eismas, tai aišku nepridavė mums greičio, o prasti keliukai dar labiau stabdė. Lenkijos Lietuvos sieną kirtome važiuodami žvyrkeliu, epinė kelionė namo, patiko, bet daugiau nekartočiau.

Namie buvau apie 3 val. nakties. Para be miego, beveik 1000 km, daug įspūdžių, keistas veido įdegis, taip, Lenkijoje buvo šilta ir saulėta, ir mintis, kad dabar reikės kelių metų iki kito ralio etapo stebėjimo. Įspūdžių pakaks ilgam.

Pratimas #1

birželio 17, 2014 § Parašykite komentarą

Kiekvienam kartais kyla klausimų, ar veikla, kuria užsiimu yra vertinga, ar tai, ką darau iš tiesų man patinka, ką norėčiau daryti ir veikti gyvenime ir t.t. Tokiu atveju labai gerai savęs paklausti: jei turėčiau 100 mln. EUR, LTL, USD, nesvarbu, žodžiu, jei pinigai nebūtų tai, dėl ko darau vieną ar kitą darbą, ar vistiek daryčiau tai, ką darau dabar? Jeigu atsakymas būtų “taip, ir toliau daryčiau, ką dabar darau”, vadinasi jūsų veiklos motyvas nėra pinigai, tačiau jei atsakytumėte, kad “mesčiau šią veiklą”, tai reiškia, kad ši veikla iš tiesų nėra jau tokia įdomi. Tokiu atveju reikėtų susimąstyti ir neužsiimti veikla, kuri neteikia džiaugsmo.

Pratimas labai paprastas, tačiau, geras. Pavyzdžiui dirbate darbą, tačiau turėdami daug pinigų tokio darbo nedirbtumėte, tai ko gero reiškia, kad užsiimate netinkama veikla.

Šį klausimą galima panaudoti norint išsigryninti, kokia veikla norėtumėte užsiimti. Ką veikčiau kiekvieną dieną, jei turėčiau daug pinigų, jei pinigai nebūtų tai, dėl ko reikia stengtis? Gal tai būtų kūryba, tapyba, rašymas, veikla, kuri iš pažiūros nėra pelninga? Reikia klausyti širdies.

MKIC

gruodžio 9, 2013 § Parašykite komentarą

Pokyčiai

lapkričio 15, 2013 § Parašykite komentarą

Bėgimo sezoną keičia plaukimo.

Prenumeruoti

Būkite informuoti apie kiekvieną naują įrašą el. paštu

Prisijunkite prie 1,361 pasekėjo