Pranašai

Kažkur skaičiau, kad užsieniečiai labai stebisi tuo, jog lietuviai gatvėje praeiviams žiūri į akis. Tikriausiai visi daugiau ar mažiau žiūrime vieni į kitus, tačiau šita mūsų elgesio ypatybė tokia ryški, jog liko nepastebėta žmogaus iš šalies.

Pagalvojau, kad kaime ar tiesiog mažame miestelyje, tiesiog neįmanoma nežiūrėti praeiviui į akis. Juk labai daug šansų, kad tai bus koks pusbrolis, teta ar šiaip kaimynas. Todėl nenori nenori turi žiūrėti praeiviams į akis. Įsivaizduoju, kokio pasmerkimo sulauktų žmogus, jei nesisveikintų su kaimynais ar kitais pažįstamais, kuriuos sutinka gatvėje.

Todėl mūsų žiūrėjimas praeiviams į akis, ar tiesiog žiūrėjimas į priešais ateinančius žmones yra tiesiogiai įtakotas mūsų aplinkos: gyvename mažuose miestuose, kaimuose, kur kitai elgtis ir negalime.

Lietuvoje praktiškai visi kilę iš mažų miestų. Net ir Vilnius nėra didelis miestas. Geriausiu atveju miestelis, jeigu lyginsime su kitais pasaulio miestais. Taigi mes žiūrime kitiems į akis, nes esame įpratę, kad praeivis ko gero bus mūsų pažįstamas su kuriuo reikia pasisveikinti.

Tikrų didmiesčių gyventojams tokie dalykai negresia, nes ten tiesiog mažai šansų sutikti pažįstamų žmonių.

Ši situacija labai panaši ir į posakį “savame krašte pranašu nebūsi”, kuris reiškia, kad mano kaimas mažas, laimės ieškoti reikia važiuoti į kitą kaimą ar didesnį miestą. Lietuvai šitas posakis labai tinka.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s