Bėgimas prieš vėją

Vakar susiruošiau pabėgioti. Ryte oras buvo visai neblogas, saulė nešvietė, bet atrodė tuoj tuoj išlįs ir pradės šildyti šaltą iš po ilgos žiemos bundančią žemę. Kaip visada apsirengiau vėjo neperpučiamą striukę, užsidėjau naujus bėgimo batelius. Mintyse jaučiau, kaip bus smagu bėgti, juk pavasaris, oras geras. Išėjau į lauką ir mane pasitiko visai ne pavasariškas oras, kokį mačiau per langą, bet pilkas ir šaltas ruduo. Paprastai apšilimo jokio nedarau, pradedu iš lėto ir pamažu didinu tempą. Pradėjau bėgti, kulkšnyse pajutau skausmą, tačiau pamažu išjudinau sąnarius ir skausmas praėjo. Dažnai taip būna, kai pradedu bėgti, be jokio apšilimo. Šiltuoju metų laiku tokio skausmo nejaučiu. Šaltis viską stingdo.

Vėjas buvo stiprus ir šaltas. Košė tiesiai į veidą. Plona pavasarinė kepurė nepadėjo, ausys šalo. Tas malonumas, kokį įsivaizdavau žiūrėdamas per langą, atrodė, kaip koks tolimas miražas. Bet bėgti smagu, net ir tokiu nelabai draugišku oru. Svarbu gera apranga. Neperpučiama striukė labai padeda. Pagalvojau, jeigu būčiau be jos, tikrai bėgti būtų kur kas sunkiau. Malonumas išgaravo, nes vėjas buvo toks stiprus, kad net jautėsi, kaip lėtėją mano bėgimo tempas su kiekvienu didesniu gūsiu. Vietovaizdis šioje vietoje gan niūrus. Aplink rudi, vandens apsemti laukai. Lygumos. Vėjui įsibėgėti netrukdo joks kalnelis ar medžiai. Taip bėgau gal 2,5 km, iki stulpelio žyminčio 3 km atstumą nuo miestelio ir mano bėgimo maršruto pusiaukelę.

Apsigręžiau. Klik. Vėjo nebebuvo. Pasidarė šilta ir malonu. Iš tiesų vėjas pūtė į nugarą, bėgau pavėjui. Nemoku apsakyti, kaip stipriai pajutau bėgimo sąlygų skirtumą. Iš pradžių vėjas pučia į veidą, šalta, ausyse triukšmas, ir staiga viskas akimirksniu pasikeičia ir tampa ramu, gera. Bėgdamas jauti, kaip viskas aplinkui priešinasi, kad judėtum į priekį. Kūnas, vėliau didelis vėjas tarytum tave stabdo. Kitą akimirką pajunti, kaip pradedi bėgti kartu su gamta, vėjas, kuris stabdė, dabar padeda. Šaltis, kuris stingdė, dabar įveiktas. Nuotaika, kuri vilkosi kažkur iš paskos, tapo pakyli. Balsu pradėjau džiaugtis, kaip gera bėgti ir judėti kartu su vėju.

Bėgimo prieš vėją analogiją galima sutikti ne tik bėgant. Gyvenime yra etapų, kai atrodo, jog viskas aplink yra sudėtinga. Galva kupina rūpesčių, patiriamas stresas toks didelis, kad nebelieka jėgų džiaugtis paprastais dalykais. Tačiau sunkumus galima pakinkyti savo labui, mokytis iš sunkumų, įgyti patirties. Tada ateina metas, kai buvę rūpesčiai atrodo juokingi. Palengvėjimas toks stiprus, kad rūpesčius įveikiame be didesnio vargo. Tam, kad būtų galima džiaugtis, reikia pabūti sunkiose situacijose, kurios užgrūdina.

Reikia išmokti bėgti prieš vėją, tai užgrūdina.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s