Bėgimas prieš vėją

Vakar susiruošiau pabėgioti. Ryte oras buvo visai neblogas, saulė nešvietė, bet atrodė tuoj tuoj išlįs ir pradės šildyti šaltą iš po ilgos žiemos bundančią žemę. Kaip visada apsirengiau vėjo neperpučiamą striukę, užsidėjau naujus bėgimo batelius. Mintyse jaučiau, kaip bus smagu bėgti, juk pavasaris, oras geras. Išėjau į lauką ir mane pasitiko visai ne pavasariškas oras, kokį mačiau per langą, bet pilkas ir šaltas ruduo. Paprastai apšilimo jokio nedarau, pradedu iš lėto ir pamažu didinu tempą. Pradėjau bėgti, kulkšnyse pajutau skausmą, tačiau pamažu išjudinau sąnarius ir skausmas praėjo. Dažnai taip būna, kai pradedu bėgti, be jokio apšilimo. Šiltuoju metų laiku tokio skausmo nejaučiu. Šaltis viską stingdo.

Vėjas buvo stiprus ir šaltas. Košė tiesiai į veidą. Plona pavasarinė kepurė nepadėjo, ausys šalo. Tas malonumas, kokį įsivaizdavau žiūrėdamas per langą, atrodė, kaip koks tolimas miražas. Bet bėgti smagu, net ir tokiu nelabai draugišku oru. Svarbu gera apranga. Neperpučiama striukė labai padeda. Pagalvojau, jeigu būčiau be jos, tikrai bėgti būtų kur kas sunkiau. Malonumas išgaravo, nes vėjas buvo toks stiprus, kad net jautėsi, kaip lėtėją mano bėgimo tempas su kiekvienu didesniu gūsiu. Vietovaizdis šioje vietoje gan niūrus. Aplink rudi, vandens apsemti laukai. Lygumos. Vėjui įsibėgėti netrukdo joks kalnelis ar medžiai. Taip bėgau gal 2,5 km, iki stulpelio žyminčio 3 km atstumą nuo miestelio ir mano bėgimo maršruto pusiaukelę.

Apsigręžiau. Klik. Vėjo nebebuvo. Pasidarė šilta ir malonu. Iš tiesų vėjas pūtė į nugarą, bėgau pavėjui. Nemoku apsakyti, kaip stipriai pajutau bėgimo sąlygų skirtumą. Iš pradžių vėjas pučia į veidą, šalta, ausyse triukšmas, ir staiga viskas akimirksniu pasikeičia ir tampa ramu, gera. Bėgdamas jauti, kaip viskas aplinkui priešinasi, kad judėtum į priekį. Kūnas, vėliau didelis vėjas tarytum tave stabdo. Kitą akimirką pajunti, kaip pradedi bėgti kartu su gamta, vėjas, kuris stabdė, dabar padeda. Šaltis, kuris stingdė, dabar įveiktas. Nuotaika, kuri vilkosi kažkur iš paskos, tapo pakyli. Balsu pradėjau džiaugtis, kaip gera bėgti ir judėti kartu su vėju.

Bėgimo prieš vėją analogiją galima sutikti ne tik bėgant. Gyvenime yra etapų, kai atrodo, jog viskas aplink yra sudėtinga. Galva kupina rūpesčių, patiriamas stresas toks didelis, kad nebelieka jėgų džiaugtis paprastais dalykais. Tačiau sunkumus galima pakinkyti savo labui, mokytis iš sunkumų, įgyti patirties. Tada ateina metas, kai buvę rūpesčiai atrodo juokingi. Palengvėjimas toks stiprus, kad rūpesčius įveikiame be didesnio vargo. Tam, kad būtų galima džiaugtis, reikia pabūti sunkiose situacijose, kurios užgrūdina.

Reikia išmokti bėgti prieš vėją, tai užgrūdina.

Ką veikti Trakuose? Važiuokite į Medininkų pilį

Riterio šarvai Medininkų pilyje

Trakams jau senokai reikia konkurencijos. Savaitgalio išvažiavimui iš Vilniaus tai labai patogus ir geras miestas. Tačiau Trakai tikriausiai ne man vienam jau kaip ir pabodę, norisi aplankyti ką nors naujo. Nesenai sugalvojome nuvažiuoti į Medininkus. Ten yra pilies griuvėsiai, tad nusprendėme, kad bent juos aplankysime, šalia yra aukščiausi Lietuvos kalnai (kalvos), Medininkų pasienio posto memorialas.

Trumpa kelionė nustebino, nes Medininkų pilis renovuojama, atstatytas vienas bokštas, kuriame nuo 2012 m. rugsėjo veikia penkių aukštų muziejus. Labai patiko aprašytos didžiosios Lietuvos pilys bei dideli mūšio scenų paveikslai. Muziejus nėra labai didelis, tačiau jame įdomu, nes jis naujas. Viskas įrengta labai tvarkingai, tad apsilankyti tikrai verta. Muziejininkė kvietė atvykti ir pavasarį, kai bus atidarytas bokšto stogas.

Po muziejaus aplankėme didžiausius Lietuvos kalnus: Juozapinės ir Aukštoją, vienas nuo kito nutolę nedaug, tad labai patogu pasivaikščioti gamtoje.

Na ir pabaigai galima aplankyti Medininkų pasienio posto memorialą.

Jeigu Medininkai norėtų bent kiek pakonkuruoti su Trakais, tai būtinai turėtų pasirūpinti maitinimo vietomis, šalia pilies esantis alubaris nesulauks didelio susidomėjimo, tad geros maitinimo vietos čia tikrai trūksta. Kita vertus, galima pasidaryti iškylą gamtoje. Taigi, kai kitą kartą galvosite apie Trakus, važiuokite į Medininkus.

Ką reikėtų nuveikti Stambule?

Spalio pradžioje teko pabuvoti Stambule. Miestų nelabai mėgstu, tačiau Stambulas paliko labai gerą įspūdį. Norisi grįžti dar. Pirmiausia tai nustebino miesto dydis ir žmonių galybė. Viduryje savaitės naktinis gyvenimas verda, atrodo miestas niekada nemiega. Lietuvio akiai neįprasti rytietiški motyvai miestą daro dar labiau patrauklų. Tai kultūrų mišinys, kur susijungia Europa ir Azija. Jeigu keliausite į Turkiją, geriau pasirinkite ne gulėjimą paplūdimyje, bet savaitę Stambule, bus kur kas daugiau naudos. Taigi pateikiu dalykus, kuriuos privalote pamėginti būdami Stambule.

• Suvalgyti klasikinį skumbrės sumuštinį
• Plaukite laivu iki Bosforo tilto, galima plaukti naktį, tada tiltas šviečia, kaip Kalėdinė eglutė
• Istikal gatvė – turkiškas Gedimino prospektas su nepalyginamai didesniu kiekiu žmonių
• Paragaukite turkiškų kebabų
• Galata bokštas – vakare atsiveria viso Stambulo panorama, didelės eilės ir daug žmonių, būkite pasiruošę
• Sofijos soboras
• Žydroji mečetė – pasistenkite sulaukti, kuomet iš garsiakalbių prasidės maldos
• Grand Bazaar turgus - verta, net jei nieko nepirksite, o jei pirksite, muškite kainą dvigubai!
• Cisternos – sena vandens tiekimo sistema – muziejus.
• Ir daug kitų vietų, Stambului ir savaitės bus maža…

O čia žemėlapis, gal pravers, jei pirmą kartą lankysitės Stambule.

Kodėl dar kartą grįšiu į Saaremaa?

Saaremaa saloje šią vasarą lankiausi antrą kartą. Pirmą kartą salą su draugais aplankėme 2008 metais, tai buvo nuostabi dviejų savaičių kelionė dviračiais. Šiais metais važiavome automobiliu. Visai kitokia patirtis, tačiau įdomi. Po kelionės nusprendžiau, kad į Saaremaa reikės grįžti dar. Žinote kodėl? Nes tai nuostabus gamtos kampelis, kuriame galima rasti labai įdomių vietų ir mėgautis ramybe bei gamtos grožiu.

Štai tradicinių ir populiariausių vietų sąrašas:

1. Maasi pilies griuvėsiai - Lietuvoje tokių griuvėsių neturime, tad tikrai verta aplankyti, labai patogioje vietoje atvykstant iš žemyninės Estijos, šalia Orissaare. 
2. Kaali meteoritų krateriai - vienas didelis ir daug mažų išsibarsčiusių aplink.
3. Angla vėjo malūnai – nieko ypatingo, tačiau be šios vietos Saaremaa yra ne Saaremaa.
4. Bažnyčios – jų labai daug, visos kiek panašios dėl savo minimalizmo, mat estai yra protestantai. Tikrai verta aplankyti bent kelias, kurias sutiksite pakeliui. Kihelkonna bažnyčioje mums pavyko pasikelti į varpinę, nes budėtoja buvo geranoriška ir davė raktus nuo durų vedančių į varpinę, nors tai nėra leidžiama daryti. Pakilus atsivėrė nuostabi apylinkių panorama. Tikrai verta paprašyti, kad leistų pakilti į varpinę, tai buvo sena mano svajonė, nors patys ir neprašėme.
5. Panga skardis – nuostabi vieta, kur šią vasarą girtas lietuvis sugebėjo nusiversti ir susižeisti. Smagu pasivaikščioti pakrante šalia aukštos skardžio sienos.
6. Karujärv ežeras – didelis gėlo vandens ežeras, kurį labai mėgsta estai. Verta aplankyti, išsimaudyti, tačiau visai nerekomenduoju ten nakvoti, nes kainos gerokai užkeltos, o paslaugų kokybė nėra aukšta. Tad venkite šios vietos nakvynei, ar tai būtų palapinės, ar norėtumėte namukų. Sezono metu ten bus daug triukšmo.
7. Sorve švyturys ir pusiasalis – įdomi ir graži vieta, nepaisant, kad kadaise ten buvo sovietų karinė bazė. Pusiasalis įdomus, šalia yra karinis muziejus. Įdomu tai, kad važiuojant pusiasaliu automobilio radijas pagavo tik latviškas radijo bangas.
8. Kuressaare – nedidelis, ramus miestelis salos sostinė. Būtinai aplankykite Kuressaare pilį, pasivaikščiokite mažomis gatvėmis.

Įdomių vietų yra kur kas daugiau, kiekvienas ras labiausiai patinkančią sau. Šios antrosios kelionės metu aplankėme turistų mažiau lankomas vietas. Tai Kaugatoma atodanga ir Kipsarės švyturys.

Ką pasiimti einant į kalnus?

Manęs dažnai klausia, kiek ir kokių daiktų reikia, norint eiti į kalnų žygį, kiek viskas kainuoja ir t.t. Tad šį kartą pasidalinsiu mintimis apie asmeninį kalnų kelionių inventorių. Žinoma nepretenduoju į išsamią ir tikslią apžvalgą. Tai labiau atspindės mano paties patirtį ir požiūrį į kelionėje reikalingus daiktus. Pabrėžiu, kad kalbėsiu apie asmeninę įrangą. Be asmeninės įrangos dar būna grupės arba bendras inventorius, kuris varijuoja priklausomai nuo žygio sudėtingumo ir t.t. Taip pat čia neaptarinėsiu rimtuose ir sudėtinguose kalnų žygiuose reikalingo inventoriaus klausimų. Įrašas manau bus naudingas pradedantiesiems keliautojams, kokiu laikau ir save. O jeigu čia užklydo koks nors rimtas keliautojas, tikiuosi pasidalins savo patirtimi komentaruose.

Visas asmeninės įrangos sąrašas yra ilgas. Iš viso bent apie 70 vnt. įvairių daiktų. Visą inventorių galima suskirstyti į tokias grupes: apranga, higiena, mityba, nakvynė, techninis inventorius ir kiti naudingi daiktai. Svarbesnes grupes aptarsiu išsamiau.

Ko gero tai pats svarbiausias dalykas žygyje yra tinkama apranga. Nes žygiuose  galioja pasakymas, kad nėra blogo oro, yra tik prasta apranga. Tad aprangai reikėtų skirti didžiausią dėmesį.

Reikėtų vadovautis 3 sluoksnių aprangos taisykle: apatinis, vidurinis ir viršutinis.

Apatinis sluoksnis turėtų būti sintetinis arba merino vilnos. Nerekomenduoju medvilninių apatinių. Medvilnė sugeria drėgmę ir būna šalta. Sintetika nesugeria drėgmės, o ją išgariną, todėl kūnas lieka sausas. Įvairūs termo rūbai kalnuose yra labai patogu. Yra ir lietuviškų gamintojų, pagal kainą galima išsirinkti labiausiai tinkantį, o pavyzdžiui iš sportsdirect.com galima įsigyti už visai pigiai. Taigi tiek kojinės, tiek apatinis trikotažas – sintetika. Kai rinksitės termo rūbus visada geriau pirkti vienu dydžiu mažesnį modelį, nes šie rūbai turi būti labai prigludę prie kūno, tik taip bus galima išvengti oro tarpų, kuriuose kauptųsi šiluma ir drėgmė. Kai rinkausi aš, man parduotuvėje išrinko moterišką S dydį. Nešioju iki šiol. Nors atrodo kiek per trumpas, tačiau kūną apglunda labai gerai, o tai ir yra svarbiausia. Visada turėkite atsarginius apatinius, kurie pravers sušlapus.

Nuotraukoje svarbiausia istorija

Kaip ir daugelis jūsų, nesu profesionalus fotografas, bet mėgstu fiksuoti vaizdus, ne tik  atostogų ar kelionių metu, bet ir šiaip tiesiog einant gatve. Kaip padaryti gerą nuotrauką tikrai nepasakysiu, aišku viena, kad nuotraukas daro ne fotoaparatas, bet fotografas. Fotoaparatas tik priemonė. O visa kita priklauso nuo žmogaus vaizduotės… Čia ir pagavau save dažnai klysdamas. Eidamas gatve ieškodavau gražių kadrų, už ko užklius akis. Tikslas būdavo, rasti ką nors gražaus. O dabar manau, kad tai esminė klaida, norint padaryti gerą nuotrauką. Į pirmą planą iškeliant estetiką, manau, kad praleidžiamas svarbiausias momentas, t.y. nuotrauka turi pasakoti istoriją (vaizdelis iš atostogų stovint prie palmės istorijos nepasakoja, nors galbūt ir yra gražus). Supratau tai, kad nuotraukoje ne tiek svarbus estetinis pateikimas, kiek pasakojama istorija. Tada manau ir atsiveria nuotraukų ir fotografijos galia. Žinoma čia nekalbu apie mados, reklamos fotografiją ar pan. Ten estetika yra svarbiausias nuotraukos elementas. Paprastam žmogui dažnai yra neprieinami nei grimuotojai, nei apšvietimas, todėl turint tik akis ir foto kamerą belieka ieškoti istorijų. Gražūs vaizdai yra gražu, bet jie yra banalūs, nes nieko papildomai nepasako. Iš principo tai muilo opera: kažkam gražu, bet realios naudos nedaug. Ir visai atvirkščiai, kai nuotrauka pasakoja kokią nors istoriją, nors ir pačią mažiausią, tai suteikia kažko daugiau nei vien tik estetinis pasigėrėjimas. O kaip dėl peizažų iš egzotinių šalių? Na taip, estetika visada bus šalia. O kaip dėl pilko miesto kasdienybės? Ten kur nėra estetikos, ten reikia ieškoti istorijos. Nors gal kas ir pasakys, kad estetiką galima rasti visur. Nesiginčysiu, tačiau man tai svarbus supratimas, kad einant gatve reikėtų ieškoti ne gražaus kadro, bet istorijos.

Bankų komisiniai mokesčiai arba kodėl kainuoja savitarna?

Pastaruoju metu jaučiu didelę įtampą, kai reikia daryti bankinį pavedimą, nes už bet kokį veiksmą per SEB internetinės bankininkystės sistemą reikia mokėti. Tai yra, reikia mokėti už savitarną. Čia lygiai tas pats, kas ateičiau į parduotuvę ir susimokėčiau už tai, kad pats prekes į krepšelį įsidedu. SEB bankas nuskaičiuoja 1 Lt už pinigų pervedimą į kito SEB kliento sąskaitą. Už kiekvieną pirkimą internetu dar nuima 1,4 Lt, tai čia gaunasi dvigubas apmokestinimas, nes ne tik įmonė iš kurios perku sumoka komisinius, bet ir aš. Apmokestina  kai kas nors man perveda pinigus. Žodžiu serveriai dyla matyt, dėl to reikia amortizacines išlaidas kompensuoti.

Sugalvojau, kad reikia pasinagrinėti, kiek tų komisinių sumoku bankui, t.y. kiek man kainuoja turėti sąskaitą banke ir naudotis savitarna be eilių. Trumpai tariant SEB nepateikia patogaus būdo klientui sužinoti kiek iš viso per pasirinktą laikotarpį sumokėta komisinių mokesčių. Kaip tik nesenai gavau „asmeninę vadybininkę“ ir nutariau pasidomėti, gal kažką darau ne taip, kad negaliu matyti vienos bendros komisinio mokesčio sumos. Parašiau laišką. Susirašinėjimą pateikiu, praleidžiu visus mandagius pasisveikinimus ir t.t., palieku tik pagrindinę informaciją: