Kaukazas, Bezengi 2012. Kelionės dienoraštis. Ketvirta dalis

Kaukazas, Bezengi

Pakeliui į viršūnę. Foto: M. Kazlausko.

Šiandien didelė diena, galima sakyti jos laukiau daugiau nei visų kitų, nes šiandien pradėsime 4 dienų kelionę Bezengi ledynu. Vėlgi tikslų kelionės nežinome, bent jau kalbama, kad planuojama pakilti į 4 km aukščio viršūnę. Viskas prieš akis. Šiandien liepos 24 d. (antradienis) 10 kelionės diena, 7 diena kalnuose. Šios dienos tikslas – Baran Kosh (ožių ganyklą, pieva). Kėlėmės anksti, nes laukia ilgas kelias. Išėjome apie 8 val ryte. Kuprinės sunkios, pakrautas 4 dienų maistas, šiek tiek bendros įrangos: virvės, dujos ir t.t. Išlipome ant ledyno ir visą dieną ėjome morena, akmenynu, bet akmenys pamažu mažėjo, daugėjo ledo plyšių. Sutikome kitą grupę, jie kas porą valandų kalbėdavo su turiados organizatoriumi A. Jucevičiumi. Šiuo metu kalnuose yra įprasta turėti radijo stoteles ir palaikyti ryšį tarp skirtingų grupių ar grupės dalių. Pakeliui mus pasivijo pasieniečiai, patikrino pasus. Tai jau antras kartas, tačiau jie geranoriški, jokių priekabių nesulaukėme. Kai jau buvo laikas išlipti nuo ledyno gan ilgai ieškojome tinkamo kelio, nes ledynas suaižėjęs, kraštuose plyšiai, kuriuos reikia apeiti. Išlipimas buvo gan sunkus, nes pasitiko statūs šlaitai. Išlipę ilsėjomės, atsivėrė nuostabus vaizdas į ledyną. Dar kiek palipus mus pasitiko pasienietis su šautuvu, o vėliau pamatėme ir visą postą. Baran Kosh slėnyje buvo įsikūrę pasieniečiai. Slėnyje buvo ežeriukas, kuriame visi norėjo išsimaudyti, nes vanduo jame buvo žydras kaip vandenyne. Baran Kosh slėnis ne veltui taip vadinamas, jame yra ožių su dideliais ragais, dar jie vadinami muflonais. Kai pamatėme pirmą, buvo labai smagu stebėti, bet paskui jų buvo pilna aplink mus. Ožius maitinome druska, nes laukiniams gyvūnams druska yra tikras delikatesas.

Baran Kosh ir nakvynės vieta, 2800 m.

Kitą dieną ledyną turėjome pereiti skersai ir pakilti ant stačios keteros, einant ledynu matėme ledo upes, kai kas ir kojas sušlapo. Iš tiesų vaizdai labai gražūs, tokius dalykus tik ant ledyno galima pamatyti. Visu grožiu atsiveria Bezengi siena, Gestola viršūnė. Pasiekus kitą ledyno kraštą, laukė gan sudėtinga atkarpa, stati, teka upelis. Ją atsargiai įveikėme per valandą. Pakilus atsivėre nuostabūs vaizdai, ežeriukas, prie kurio ir pietavome. Pietūs kaip visada sausi: dešra, kumpis, svogūnas, avižiniai sausainiai, saldainiai, džiūvėsiai. Su savimi turėjau granolos, kuri man labai patiko, ir desertas ir daug kalorijų. Su dešra, ypatingai, didesniame aukštyje buvo prastai. Gerai, kad nebuvome dideliame aukštyje. Kitą kartą einant į 4 km ir aukščiau dešros, lašinių reikėtų atsisakyti, nes asmeniškai sunku valgyti, kur kas geriau yra įvairus angliavandenių kupinas maistas: košės, makaronai, dribsniai. Bet žmonės skirtingi, tad šios kelionės maistą sudarinėjau ne pagal save, o taip, kaip įprasta tradiciniuose kalnų žygiuose. Po pietų laukė kiek daugiau nei valandos kelias iki taip vadinamų austriškų nakvynių 3200 m. Einant ketera atsiveria neapsakomo grožio vaizdas, visa Bezengi siena, ledynas. Einant ketera pajutau kaip baigėsi jėgos, atrodo lyg kas mygtuką ėmė ir išjungė. Prieš lipant stačiu šlaitu atsilikau nuo grupės, praleidau greičiau judančius. Buvo keista, kad taip greitai pajutau nuovargį. Bet mintis skaidrino tai, jog stovyklą pasieksime jau netrukus. Mus pasitiko kortomis žaidžiantys vaikai, kurių tėvai buvo išėję į dienos žygį apylinkėse. Stovykla akmenuota, jokios žolytės, tik kelios lygesnės aikštelės palapinėms statyti. Padėjome kuprines ir tiesiog gulėjome grožėdamiesi vaizdais. Dienos metu prieš saulę šioje vietoje labai karšta, tarytum kokiame puode.

Austriškos nakvynės vieta, 3200 m

Vakare sužinojome, kad rytoj eisime į 4044 m aukščio viršūnę Dichniauš basi (1B). Visi komandos nariai labai laukė šios dienos, iš veidų matėsi. Turėsime eiti su visa asmenine įranga: apraišai, karabinai, virvės, katės ir t.t.

Keliamės 6 val, išeiname 7. Pradžioje einame nuobirynu, vėliau dedamės kates ir einame ledu. Kai kurie sako, kad ledynas seniau buvo didesnis ir su katėmis buvo galima eiti visą laiką, o šiais metais kates teko nusiimti, nes buvo atidengti akmenys, o vėliau prasidėjo sniegas, tad katėmis naudojomės gan nedaug. Ėjome paskui A. Jucevičiaus grupę, kuri rodė kelią, kuris vinguriavo tarp ledo plyšių. 12 val pasiekėme viršūnę Dichniauš basi. Nuo jos atsiveria Elbrusas, Kazbekas. Oras buvo labai geras, į viršūnę sulipome su savo grupe, padarėme nuotraukų. O leidžiantis žemyn sutikome kitą grupę, kuri jau pabuvojo viršūnėje ir ilsėjosi kiek žemiau. Jie valgė arbūzą! Taip, nepatingėjo iki viršūnės atnešti 10 kg arbūzą. Visiems tai buvo labai netikėta. Pavaišino ir mus. Tai buvo dangiškos vaišės. 16 val grįžome į stovyklą. A. Jucevičius visiems paspaudė rankas, padėkojau, kad visus saugiau suvedė į viršūnę.

Dichniauš basi, 4044 m

Grįžome prie palapinių ir vėl gavome vaišių, šį kartą burokėlių sriubos. Buvo labai skanu. Mes sriubas darėme, bet iš pakelių, o čia buvo net su lašinukais. Vakarienę pradėjome daryti ir mes. Tuo tarpu ilsėjomės. Mano Asolo batų protektorius atsilupo dar daugiau. Keista, tai antrasis kalnų žygis, o batai trečiajam jau beveik nebus tinkami. Grįžęs į Vilnių nunešiau į batų taisyklą, kur juos labai gerai atrestauravo, tačiau ar eičiau į kitą žygį nežinau, reikės naujų.

Vakare sužinojome, kad šiandien buvo paskutinioji oficiali turiados diena. Įkopimas į viršūnę ir šilti rankų paspaudimai pažymėjo paskutinę kelionės dalį. Rytoj leisimės į bazinę stovyklą. 3 mūsų grupės žmonės poryt važiuos į Kislovodską, o kiti turės laisvą dieną Bezengi stovykloje, visi susitiks jau traukinyje į Minską.

Ne visiems buvo lengva atsisveikinti su kalnais, juolab, kad dar tikėjomės vienos dienos kalnuose, dar vienos perėjos ar viršūnėlės. Vakare atidariau dovaną siurprizą, tradicija einantiems į kalnus dovanoti ką nors, ką sunkesniu momentu galima būtų atidaryti. Dėžutėje buvo daug saldainių ir švarios kojinės! Saldainius suvalgėm leisdamiesi į bazinę stovyklą. Grįžom į bazę. Dušas. Vakare žiūrėjom Olimpiados atidarymą, laukėm kol pasirodys lietuviai, o tada ėjom miegoti. Rytoj laisva poilsio diena. Nuėjom prasimankštinti iki monumento žuvusiems lietuviams atminti. Jeigu pirmą kartą iki jo ėjom apie 4-5 val per rūką, tai šį kartą subėgiojom per 2 val. Oras buvo labai geras, karšta.

Liepos 29 dieną, sekmadienį keliamės anksti, pakuojamės daiktus ir paliekam bazę. Laukia dviejų parų kelionė namo. Be to, kad Nalčike dvi valandas prakiurksojome remontuojant autobusiuko padangas, nes prakiuro neatsargiai važiuojant kalnų keliais, daugiau nieko įdomaus nenutiko.

Taigi kelionė baigėsi, įspūdžiai išliks ilgam. Grupė buvo šauni. Visiems rekomenduoju pamatyti kalnus bent vieną kartą gyvenime!

Tolimesniuose įrašuose aprašysiu, kaip sekėsi tvarkytis su maistu, bei pabandysiu pasidalinti informacija apie tai, kokių daiktų reikia tokioms kelionėms. Jeigu turite klausimų, palikite komentarą, mielai atsakysiu.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s