Elbrus 2010 / Liepos 10 d., aštuntoji kelionės diena / kelionės dienoraštis

Dabar jau tiksliai sunku pasakyti ar ryte, ar dar vakar vakare gavome žinutę, jog vienas komandos draugas lieka su sužeistuoju, jam reikia priežiūros, o kiti trys grįš pas mus į stovyklą. Jų laukė didžiulis darbas, užkopimas nuo 2000 m (Terskol) iki 4400 m aukščio (II stovykla). Tokį aukštį mes pasiekėme per kelias dienas, o dabar nusileidus į apačią reikės staigiai pakilti. Tad tikrai laukė didžiulis fizinis išbandymas. Jaudinomės, kaip jiems seksis. Kaip bebūtų keista, po patirto šoko, jaudulio, naktis buvo gera. Atrodo, kad visi likę stovykloje išmiegojo gerai. Kadangi mano kilimėlis po sužeistojo transportavimo buvo paliktas kažkur apačioje prie bačkų, tai teko pasinaudoti likusiu kolegos pripučiamu kilimėliu. Gal būtent dėl to ir gerai išmiegojau, nes visiškai nejaučiau šalčio. Su savuoju kareivišku kilimėliu jausdavau nedidelę vėsą einančią nuo žemės, o tai tikrai nepadeda užmigti. Ateityje nusprendžiau įsigyti geresnį kilimėlį, kalnuose geras poilsis labai reikalingas.
Stovykloje tvyrojo nerimo ir laukimo nuotaika. Tačiau nesėdėjome sudėję rankų. Nusprendėme išeiti į aklimatizacinį žygelį prie Pastuchovo uolų, esančių apie 4700 m aukštyje. Kadangi išėjome dar pirmoje dienos pusėje, tad sniegas buvo pakankamai kietas. Kopėme su katėmis. Sunku nebuvo, nešėmės šiek tiek maisto. Oras geras, saulėtas (toks buvo beveik viso žygio metu, neskaitant poros pūgų vakare ar naktį). Kopimui naudojau lazdas, kurios man labai patiko. Pasirodė lengviau išlaikyti pusiausvyrą, nei einant vien su ledkirčiu. Nors tiesa pasakius ledkirčio nenaudojau. Nuo antrosios stovyklos iki Pastuchovo uolų viršaus užkopėme per porą valandų. Papietavome, nors ir kaip norėjau pabūti ilgiau, kad organizmas priprastų, tačiau po gero pusvalandžio leidomės žemyn, nes turėjome pasitikti iš apačios grįžtančius draugus. Grįžtant, jau visai šalia stovyklos pamatėme atlipančius draugus. Jie buvo išvargę tiek morališkai, tiek fiziškai. Kadangi buvo jau po pietų, tad darėme valgyti, arbatos. Reikėjo atgauti jėgas.
Neslėpsiu, kad tarp mūsų kildavo įvairių ginčų dėl to, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, kad ir dėl to, ar verta ryt neštis virves į balną, kad kopimo dieną, esant prastam orui, galėtume jomis pasinaudoti. Kai paklausinėjom, ar lipantieji naudoja virves, atsakymai buvo įvairūs.
Šią naktį, kad būtų šilčiau, po savo grįžusiu kilimėliu pasidėjau virvių, susidaręs oro tarpas turėtų geriau išlaikyti šilumą. Tačiau taip nebuvo.

Laukimo ir nerimo akimirka stovykloje.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s