Elbrus 2010 / Liepos 7 d., penktoji kelionės diena / kelionės dienoraštis

Ryte su Kęstu kėlėmės ankščiau, nes buvo mūsų budėjimo metas. Žygyje pasiskirstėm poromis ir budėjome pakaitomis. Išmokau, kad pamaina perduodama ne vakare, bet per vakarienę, t.y. ta pati pora ruošia vakarienę, pusryčius ir pietus. Pradžioje neturėdamas patirties skirsčiau budėjimą nuo pusryčių, bet patyrusiųjų buvau pataisytas. Žygio vadovas kėlėsi su mumis, nes buvo atsakingas už primusus. Naudojom benzininius tarybinius Šmel’ primusus, kuriuos kiekvieną kartą prieš degant reikėjo šildyti lietlempe, kitaip jie rūkdavo ir gerai nedegė.
Papusryčiavę pradėjome ruoštis kelionei. Algis iš vakaro susitarė, kad mus iki bačkų užveš traktorius, bet žadėto traktoriaus nebuvo. Laukiant sutikome darbininkus, kurie už nakvynę namelyje užsiprašė pinigų. Teko susimokėti, nors ne visiems grupės nariams tai patiko. Iš principo tokie pinigų reikalavimai šiek tiek priminė reketą, kai kiekviena įmanoma proga iš užsieniečių yra kaulijami pinigai. Nesulaukus traktoriaus nusprendėm naudotis keltuvais.
Keltuvai buvo rusiški ir tai reiškė, kad jų būklė buvo patenkinama. Keli grupės nariai užsikėlė į viršų, kad galėtų priimti kuprines, kurias keltuvais kėlėm atskirai. Buvo baisu žiūrėti, kaip kuprinės kyla keltuvo kėdėje. Laikikliai neatrodė labai patikimi. Gerai, kad kuprinės nenukrito, būtų tekę gerokai pavargti, kad jas pasiimti. Tad nuo Mir stoties iki bačkų pakilome keltuvais. Kuprinės dar svėrė apie 30 kg, tad visais įmanomais būdais bandėme tausoti jėgas.
Bačkos yra apie 3800 m aukštyje. Susitvarkėme ir pradėjome kilti aukštyn. Pagaliau! Pirmasis rimtesnis kopimas su kuprine, lazdomis. Kačių dar nenaudojome, nes lipome gruntu. Šiek tiek palipę sustojome prie tokios medinės aikštelės, matyt statybos ar pan. Sutikome Vokietijos rusus, su kuriais pasikalbėjome apie planus ir kita. Paaiškėjo, kad tie pinigų prašytojai (neva reikėjo susimokėti ekologinį mokestį) atvirai interneto forumuose vadinami reketininkais. Tam tikra grupelė žmonių Elbrus šlaituose ir pietinėje pusėje jau žinoma nuo 2006 metų. Geriausias vaistas atsikratyti tokių prašytojų, tai pareikalauti čekio už sumokėtus pinigus, paprastai tai padeda. Kilome toliau, prasidėjo sniegas, artėjo Prijut 11. Mūsų tikslas įsikurti kažkur šalia, nes didesnio aukščio mums dar nereikėjo. Pamažu, ramiai darėme aklimatizaciją. Skubėti niekur nereikėjo. Įsikūrėme priešingoje Prijut 11 pusėje. Prijut 11 tai tam tikra stotis keliautojams, prieš gerus 10 metų suniokota gaisro, dabar puoselėjami planai atskurti 250 vietų kalnų viešbutį, statybos toje vietoje tik tik prasidėję, nors planuose buvo, kad viešbutis atsidarys 2010 metais. Ko gero reikės dar ne vienų metų, kad tai įgyvendinti. Įsikūrėme ant uolų, palapines pastatėme išlyginę aikštelę. Buvo vėjuota ir apsiniaukę. Netrukus prasidėjo sniegas, pūga. Pietavome pūgoje.
Esant tokiame aukštyje prasidėjo galvos skausmai, padažnėjo pulsas. Visi jautėsi nekaip. Gėrėme kiek galėjome skysčių, nes tai padeda aklimatizacijai.
Nuo šios dienos, visos dienos kiek buvo panašios viena į kitą. Tiksliai atsiminti visų smulkmenų jau negaliu (yra visai tikslus žygio dienoraštis, bet savo dienoraštį rašau iš atminties). Tokiame aukštyje miegas yra budėjimo režime, giliai užmigti nepavyko dėl aukščio ir dėl vėjuotos nakties. Ryt poilsio diena stovykloje.

Nuotraukoje kairėje pusėje matosi Prijut 11, mes įsikūrėme dešinėje pusėje, ant uolų. Aukštis apie 4 km virš jūros lygio.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s