600 g maisto per dieną arba maisto kalnuose ruošimo ypatumai. Bezengi 2012. Penkta dalis

Kaip ir žadėjau toliau tęsiu kalnų kelionės Kaukaze aprašymą. Šį kartą papasakosiu, kaip buvo planuojamas maistas 17 dienų kelionei kalnuose. Kad būtų aiškiau primenu, kad grupėje buvo 12 žmonių: 5 moterys ir 7 vyrai. Kelionės maistas buvo rengiamas ne visoms 17 kelionės dienų, bet tik toms dienoms, kai buvome kalnuose, t.y. iš viso 11 pilnų dienų ir dar pusė dienos, kai nebus ruošiami pietūs, kitomis dienomis maistas paliktas kiekvienam asmeniškai, t.y. traukinyje valgėme savo maistą, o važiuojant atgal turėjome numatę keletą konservų. Manęs laukė nemažas iššūkis, reikia pasirūpinti 12 žmonių, tiksliau 11 be manęs, kad visi kalnuose būtų sotūs. Nes kaip sako nerašytas posakis: soti grupė > laiminga grupė > geras žygis.

Nuo ko reikėtų pradėti planuojant žygio kalnuose racioną? Maisto racionas priklausys nuo kelionės sudėtingumo, jos trukmės, regiono, dalyvių, sezono. Jeigu tai aukštuminė kalnų kelionė, reikės vienokio maisto, daug iš anksto paruoštų produktų, kuriuos tik reikėtų sudėti į karštą vandenį. Aukštuminėse kelionėse, kai kopiama į didelius aukščius, daugiau nei 6 km, maisto ruoša skiriasi nei įprastuose kalnų turizmo žygiuose. Jeigu tai žiemos kelionė, ko gero vėl reikės atsižvelgti į tai, kad šalta, reikės daugiau riebaus maisto. Regionas, dalyvių sudėtis taip pat gali įtakoti, kokie maisto produktai bus įtraukiami į maisto sąrašą. Žodžiu prieš rengiant žygio valgiaraštį, reikia įvertinti daug įvairių dalykų. Čia papasakosiu, kokių principų laikiausi rengiant maistą tradiciniam kalnų žygiui, kuris nėra nei aukštuminis, nei pasižymi sudėtingomis gamtinėmis sąlygomis, nei vyksta kokiame nors atšiauriame regione.

Kaukazas, Bezengi 2012. Kelionės dienoraštis. Ketvirta dalis

Pakeliui į viršūnę. Foto: M. Kazlausko.

Šiandien didelė diena, galima sakyti jos laukiau daugiau nei visų kitų, nes šiandien pradėsime 4 dienų kelionę Bezengi ledynu. Vėlgi tikslų kelionės nežinome, bent jau kalbama, kad planuojama pakilti į 4 km aukščio viršūnę. Viskas prieš akis. Šiandien liepos 24 d. (antradienis) 10 kelionės diena, 7 diena kalnuose. Šios dienos tikslas – Baran Kosh (ožių ganyklą, pieva). Kėlėmės anksti, nes laukia ilgas kelias. Išėjome apie 8 val ryte. Kuprinės sunkios, pakrautas 4 dienų maistas, šiek tiek bendros įrangos: virvės, dujos ir t.t. Išlipome ant ledyno ir visą dieną ėjome morena, akmenynu, bet akmenys pamažu mažėjo, daugėjo ledo plyšių. Sutikome kitą grupę, jie kas porą valandų kalbėdavo su turiados organizatoriumi A. Jucevičiumi. Šiuo metu kalnuose yra įprasta turėti radijo stoteles ir palaikyti ryšį tarp skirtingų grupių ar grupės dalių. Pakeliui mus pasivijo pasieniečiai, patikrino pasus. Tai jau antras kartas, tačiau jie geranoriški, jokių priekabių nesulaukėme. Kai jau buvo laikas išlipti nuo ledyno gan ilgai ieškojome tinkamo kelio, nes ledynas suaižėjęs, kraštuose plyšiai, kuriuos reikia apeiti. Išlipimas buvo gan sunkus, nes pasitiko statūs šlaitai. Išlipę ilsėjomės, atsivėrė nuostabus vaizdas į ledyną. Dar kiek palipus mus pasitiko pasienietis su šautuvu, o vėliau pamatėme ir visą postą. Baran Kosh slėnyje buvo įsikūrę pasieniečiai. Slėnyje buvo ežeriukas, kuriame visi norėjo išsimaudyti, nes vanduo jame buvo žydras kaip vandenyne. Baran Kosh slėnis ne veltui taip vadinamas, jame yra ožių su dideliais ragais, dar jie vadinami muflonais. Kai pamatėme pirmą, buvo labai smagu stebėti, bet paskui jų buvo pilna aplink mus. Ožius maitinome druska, nes laukiniams gyvūnams druska yra tikras delikatesas.

Vilniaus maratonas: ko reikėtų pasimokyti iš latvių ir estų

Vilniaus maratonas yra jauniausias iš Baltijos valstybėse rengiamų maratonų. 2013 metais vyks 23 Rygos maratonas ir 14 Talino maratonas. Tuo tarpu Vilniuje 2013 m rugsėjo mėnesį bus rengiamas jubiliejinis 10 bėgimas. Jeigu palyginsime dalyvių skaičių, tai mes gerokai atsiliekame. Rygoje 2012 metais susirinko daugiau nei 18 000 bėgikų iš 59 šalių, Taline tą pačią dieną kaip ir Vilniuje – 18 531 iš 40 šalių. Priminsiu, kad 2012 m į Vilniaus maratoną užsiregistravo apie 5000 bėgikų iš 30 šalių. Akivaizdu, kad atsiliekama, o kad norime būti regiono lyderiai manau ne paslaptis. Ką reikėtų daryti, kad Vilniaus maratonas sulauktų bent panašaus dalyvių skaičiaus kaip ir kaimyninėse šalyse? Pradžioje tiesiog palyginsiu trijų sostinių maratonus, o paskui pabandysiu pateikti siūlymus, ką būtų galima daryti norint pritraukti kuo daugiau dalyvių.

Palyginimui, manau, geriausia bus panaudoti tiesiog lentelę, kur puikiai matosi rungtys, dalyvių skaičius ir t.t.

Dienos citata įkvėpimui

Labai įdomiai gavosi sukergti dvi citatas. Pirmoji iš Walter Isaacson knygos Steve Jobs:

You don’t make plans more than a year out, and that’s bad. You need to force yourself to plan as if you will live for many years. – Steve Jobs

Antroji iš Seth Godin blog’o:

<..> act as if your decisions are temporary. Because they are. Be bold, make mistakes, learn a lesson and fix what doesn’t work. No sweat, no need to hyperventilate. – Seth Godin

Kartu sudėjus, gaunasi labai gražiai:

You need to force yourself to plan as if you will live for many years, but act as if your decisions are temporary. Because they are. Be bold, make mistakes, learn a lesson and fix what doesn’t work.

Kaukazas, Bezengi 2012. Kelionės dienoraštis. Trečia dalis

Ežeriukas ir palapinės nuo ledyno, 3400 m. Nuotr. M. Kazlausko.

Šeštoji kelionės arba trečia diena kalnuose ir tik šiandien pirmoji kopimo su kuprinėmis diena. Galima sakyti tikrasis žygis prasideda būtent šiandien. Planuojame išeiti 4 dienom, nors tikslaus plano kaip ir nėra, viskas priklausys nuo aplinkybių. Rytas nuostabus, pirmą kartą atsidengė visa Bezengi slėnio panorama: Bezengi siena ir Šiaurinis masyvas.

Ankstyvi pusryčiai, reikia susidėti visus daiktus, o nereikalingus daiktus ir maistą paliksime bazėje. Šios dienos tikslas eiti Šiaurinio masyvo link iki taip vadinamo “stadiono”, aikštelės, kurioje galima pastatyti palapines ir patogiai permiegoti. Pagal žemėlapį aikštelė yra 2883 m aukštyje, tad laukia apie 600 m pakilimas. Bazę paliekame apie 11 val. Einasi gan sunkiai, nes pilnos kuprinės. Po pietų grupę daliname į dvi dalis ir greičiau einantieji stovyklą pasiekia apie 17 val. Aikštelė labai graži, yra žolės, vakare suskaičiavau 21 palapinę, tad apie 80 žmonių. Kitos turiados grupės ėjo Bezengi sienos link, visi lietuviai pasklido po visą Bezengi rajoną. Vanduo šioje aikštelėje imamas tik iš ledyno upeliukų, tad drumstas. Kuo sparčiau tirpsta ledynas, tuo drumstesnis vanduo. Su gamtiniais reikalais aikštelėje kiek keblu. Gelbsti tik dideli akmenys. Vakare pradeda slinkti debesys ir galvojame, kad sėdėsime debesyje, tačiau sako, kalnuose nebūna blogo oro, dėl aukšto slėgio debesys pradėjo trauktis, taip nutikdavo ir kitomis dienomis, kai buvome pakilę apie 3 km ar aukščiau. O tai labai džiugino. Tiesa bazėje būdavo kiek kitaip, vakarais visada būdavome ežiukai rūke, ko gero dėl to, kad bazė yra apie 2,2 km aukštyje ir į tokį aukštį debesys dar pakylą.

Kaukazas, Bezengi 2012. Kelionės dienoraštis. Antra dalis

Poilsio minutė. Apačioje matosi Bezengi stovykla. Autorius: Marius Kazlauskas

Ir štai pagaliau išaušo ta ilgai laukta diena, kai traukinys atvažiuoja į Petigorską – miestą iš kurio autobusais turėsime pasiekti Bezengi bazę. Per kupė langus matėme Elbruso viršūnę, kai kurie turiados dalyviai bandys sukopti į ją. Ankstyvi pusryčiai, palydovei reikia atiduoti patalynę, kažkas ją ištepliojo tušinuku. Aš nerandu savo turistinio šaukšto, tad pasiimu iš traukinio arbatos šaukštelį, nes košę valgyti juk reikės. Žinoma su sąlyga, kad grąžinsiu pakeliui namo. Maloni sumaištis traukinyje prieš išlipant.  Visi susideda savo kuprines ant praėjimo, tad palydovei ir kitiems tenka sunkus uždavinys, bandant prasibrauti į kitą vagoną. Laukiam sustojimo. Turėsime 5 min., per kurias daugiau nei šimtas žmonių su didelėmis kuprinėmis turės išlipti iš traukinio. Gerai, kad traukinys važiuos tik tada, kai visi bus išlipę, bet vistiek tas nervingas skubėjimas kartais prasimuša tai pas vienus, tai pas kitus.

Brokuotos prekės Lietuvoje

Nenoriu daryti didelių apibendrinimų, tačiau pasidalinsiu savo patirtimi. Galbūt tai tik sutapimas, tačiau pastaruoju metu pavyko įsigyti nemažai nekokybiškos aprangos ir avalynės. Čia bus ne išvados, o tik pastebėjimai. Būtų smagu, kad pasidalintumėte ir savo mintimis. Mano tezė tokia:

Lietuvos aprangos ir avalynės parduotuvėse galima įsigyti brokuotų prekių

Nekokybiškos prekės paprastai neturi pasiekti parduotuvių lentynų. Juk tam ir yra kokybės kontrolė. Neturiu patvirtinančiu dokumentų, tačiau iš pokalbių su įvairiais žmonėmis galima teigti, kad aprangos, avalynės ir kiti gamintojai savo produkciją rūšiuoja minimum į tris dalis: 1) kokybiška, 2) labai maži (nepastebimi) defektai ir 3) netinkama realizavimui. Kokybiška produkcija realizuojama, tarkime, į vakarų rinkas, o dalis produkcijos su mažais defektais nuperkama, pavyzdžiui, verslininkų iš Lietuvos, nes ji pigesnė, o maži trūkumai juk vos pastebimi.

Štai konkretūs mano patirties pavyzdžiai.

Timberland batai – nueikite į Sportland ar firminę Timberland parduotuvę ir įkiškite ranką į klasikinių geltonų boots’ų vidų. Rasite bet ką, tik ne lygų bato vidų. Tai akivaizdus broko pavyzdys. Susigundžiau kiek kitu modeliu, tačiau po savaitgalinio pasivaikščiojimo po kalnus atplyšo batų kulnas. Batus grąžinau. Kol kas žiūrėti į Timberland batus nenoriu.

Zamberlan batai – čia gal kiek mažesni defektai, tačiau parduotuvėje neturėjo nei vieno modelio, kuris būtų be gumos klijų dėmių ar nelygaus odos priklijavimo prie pado.

Pull&Bear – pirkau kelnes ir tik namie pastebėjau, kad kelnių siūlė yra nesusiūta. Eiti į parduotuvę dėl tokio mažmožio neverta, siuvykloje šalia darbo už 2 Lt susiuvo. Tie maži defektai ir yra esmė. Žmonės tiesiog tingi gaišti laiką dėl tokių smulkmenų. Kai tokios smulkmenos taps kokybiško aptarnavimo detalėmis, gal kas nors ir pasikeis?

O šią sąmokslo teorija užbaigs trumpas pasakojimas iš pokalbio su žmogumi, kuris dirba darbo saugos rūbų įmonėje, kuri aprangą importuoja iš Norvegijos. Atvykę į gamyklos sandėlį lietuviai pamatė sudėtas drabužių krūvas, jiems paaiškino, kad čia brokuoti gaminiai su mažais, vos pastebimais defektais. Jie kur kas pigesni, nei kokybiški drabužiai, tai lietuviai matydami puikų sandėrį ėmė ir nusipirko to broko, o dabar pardavinėja Lietuvoje, kaip gerus ir kokybiškus…

Dar matyt kiekvienas galėtų pratęsti pasakojimą iš savo asmeninės ar draugų patirties. Tikiuosi, kad Lietuvos verslininkai neperka brokuotų prekių ir jų nepardavinėja, kaip gerų, o man tik nepasisekė.