Pirmasis sluoksnis – pagrindinis – arčiausiai kūno, tiesiog apatinis trikotažas, marškinėliai, kojinės. Esant šaltesniam orui, labai tinka termo rūbai.
Antrasis sluoksnis – soft shell – šildantysis, geriausiai tinka poliesterio flisai, džemperiai ir panašiai. Vilnoniai megztukai irgi geras dalykas. Šio sluoksnio funkcija šildyti ir gerai garinti nuo kūno sklindančią šilumą.
Trečiasis sluoksnis – hard shell – neperpučiamas (windstopper), neperšlampamas, bet turintis garinimo savybių. Žiemą jis turėtų būti šiltas, šiltesniu metu, tiesiog be pašiltinimo, bet turintis apsaugines funkcijas nuo blogo oro.
Pasirūpinkite gera neperpučiama kepure, kuri saugotų ausis ir būtų gerai prigludusi. Skaidraus stiklo akiniai labai gerai saugo kuomet sninga ar lyja. Šiltos odinės pirštinės neleis sušalti ir sušlapti pirštams.
Taigi visi šie sluoksniai išlaiko kūno temperatūrą, bet neleidžia perkaisti. Iš tiesų geriau apsirengti mažiau, bet taip, kad jūsų neperpūstų vėjas.

Dviračio niekaip papildomai neruošiau, žinoma galima dėtis dygliuotas padangas, bet nebent labai rimtai važinėjantis, mieste tikrai užteks paprastų padangų, manosios jau trinamos keletą metų, bet važiuoju ir žiemą. Greičio didelio nevystau, važiuoju šaligatviu, į gatvę išlendu kai reikia kirsti didesnę sankryžą. Visada turiu palapinsiaustę, kuri apsaugo nuo labai šlapio oro. Žiemą tiesiog būtinos šviesos tiek priekyje, tiek gale. Tačiau šviesos dviratininkams, manau, būtinos visada, net ir vasarą.

Taigi šilto važinėjimo dviračiu!

Burano sala

Planuodami kelionę į Italiją būtinai norėjome aplankyti Veneciją. Vieniems Venecija nepatinka, kitiems kelią susižavėjimą, tad teisingiausia būtų susidaryti savo nuomonę patiems aplankius miestą ant vandens. Į Veneciją iš Veronos vyksta tiesioginis traukinys, atstumas apie 120 km, tad kelionė bus gerokai virš valandos. Nors važiavome rytiniu traukiniu, tačiau vietos antros klasės vagonuose jau neradome. Pasirodo traukinys važiavo iš Milano, tad žmonių buvo labai daug, nepaisant pirmadienio. Ėjome iš vieno vagono į kitą, o vietos vis neradoma. Priėjome pirmos klasės vagoną, jame vietos buvo, tad atsisedome, kur radome laisvos vietos. Iš tiesų pirmos ir antros klasės vagonai nelabai kuo skiriasi, čia kalbu apie regioninius, ne greituosius traukinius. Ko gero didžiausias skirtumas tas, kad pirmoje klasėje nėra stovimų vietų. Kondicionierius kartais geriau veikia antroje klasėje nei pirmoje. Taigi permokėti tikrai neverta. Užėmus pirmos klasės vietas kilo klausimas kaip elgtis, juk kontrolės nesutikome praktiškai visos kelionės Italijoje metu. Visgi pirmoje klasėje kontrolierę pamatėme praktiškai pirmą kartą, pasiteiravome ar galėtume nusipirkti pirmos klasės bilietą. Gavome teigiamą atsakymą, reikėjo sumokėti beveik dvigubą kainą, kurios didžiąją dalį sudarė vagono klasės pakeitimo mokestis.
Asmeniškai Venecija nelabai patiko, dėl pernelyg didelio turistų skaičiaus. Miestas tikrai unikalus, gyvas, tai ne miestas muziejus, jame gyvena žmonės, vaikai eina į mokyklą, veikia ligoninė ir t.t. Visa tai nuostabu, siauros gatvelės kaip labirintas, tikras žaidimas, turint daugiau laiko net į žemėlapį nereikėtų dairytis. Pasiklysti tokiame mieste vienas malonumas. Taigi jausmas dviprasmiškas, gražu, tačiau dėl pernelyg didelio žmonių skaičiaus miestas netenka dalies savo dvasios. San Marco aikštė pilna žmonių, net balandžiui nėra kur nutūpti.
Jeigu būsite Venecijoje labai siūlau aplankyti salas esančias greta Venecijos. Viena iš jų: Burano sala. Į ją nuo šiaurinėje Venecijos dalyje esančios vandens stotelės Fondamenta Nuove, kas 30-40 min kursuoja laivas. Iki Burano salos kelionė truks apie 45 min. Bilietą galima nusipirkti prie stotelės. Kodėl Buranas? Todėl, kad suviliojo spalvoti namai. Ir iš tiesų mums ten labai patiko. Kelionė vandens autobusu buvo smagi, pakeliui grožėjomės vaizdais, pavyzdžiui, kapinėms yra skirta atskira sala. Ją taip pat galima aplankyti. Burano sala labai maža, mažiau nei per valandą apeisite visą salą, bet tikrai norėsis pasilikti ilgiau. Namai labai ryškių ir skirtingų spalvų. Vaikštai vaikštai ir patenki į kiemą, kur kabo skalbiniai, laksto vaikai. Net keista, kaip iš atviruko, bet viskas tikra. Burano saloje yra pakrypęs bažnyčios bokštas, nereikės net Pizos bokšto. Šiandien mus sužavėjo ne tiek Venecija, kiek Burano salos paprastumas ir grožis. Į Veroną grįžome traukiniu, kuris iš Venecijos važiuoja į Milaną. Į traukinį žmonės pradėjo rinktis ko gero likus daugiau nei pusvalandžiui, o likus 10 min. iki išvažiavimo mūsų vagone jau nebuvo likę vietos. Traukiniui sustojus tarpinėse stotelėse žmonės liko stovėti praėjime. Amerikiečiai nusipirkę bilietą į pirmos klasės vagoną negavo vietų. Jauna italė juos nuramino, kad tai Italijos traukiniai, ji pati perka pirmos klasės bilietus, bet dažnai tenka keliauti antros klasės vagonuose. Italija iš arti.

Tai prieš paskutinė diena Italijoje. Rytoj ilga naktis Bergamo orouoste ir skrydis namo. Septintos kelionės dienos atskirai neaprašinėsiu. Ryte dar aplankėme Veronos centrą ir popietiniu traukiniu su persėdimais atvykome į Bergamą. Šiek tiek pasivaikščiojome po jį, dar kartą nuėjome į Citi Altą. Bergamas tikrai patiko, mažas, jaukus miestelis. Ir vakarop atvažiavome į oro uostą, kur turėjome praleisti naktį, mat skrydis į Lietuvą labai anksti ryte. Aplankėme Orio prekybos centrą, kuris sakoma yra vienas didžiausių prekybos centrų Italijoje. Orio prekybos centras šalio oro uosto, tad visai gera ir patogi vieta nusipirkti lauktuvių.
Šiek tiek apie nakvynę Bergamo oro uoste. Miegoti jame galima, tačiau didžioji dalis oro uosto yra uždaroma ir paliekama nedidelė teritorija, į kurią suvaromi visi likę nakvynei žmonės. Užsiimkite vietas iš anksto, nes gali tekti nakvoti ant grindų. Visą naktį veikia teritorija prie atvykimo vartų, teritorija prie išvykimo vartų nakčiai yra uždaroma. Turėkite tai omenyje. Naktis praėjo greitai, gal ne visai patogiai, bet įdomiai, susipažinome su alžyriečiu, kuris gyvena Prancūzijoje, šiuo metu yra Italijoje, darbo reikalais vyksta į Suomiją. Keliaukite!

Patarimai vykstant į Italiją:
Pirma dalis
Antra dalis
Trečia dalis
Ketvirta dalis
Penkta dalis 

Tolumoje matosi paplūdimys ir Gardos ežeras

Orai Italijoje lepino. Nors ir rugsėjo vidurys, tačiau buvo karšta, kaip kad Lietuvoje liepos mėnesį. Temperatūra laikėsi apie 30 laipsnių karščio. Džiaugėmės, kad į Italiją nesugalvojome važiuoti liepos mėnesį, tada buvo pigiausi lėktuvo bilietai, tačiau neveltui, nes karštis turėtų būti nepakeliamas ir matyt mažai, kas nori tokiu metu keliauti į Italiją. Per kelias dienas matėme ir kalnų, ir miestų, važiavome tiek traukiniais, tiek metro. Šiandien sumanėme išbandyti Italijos vandens pramogas. Tikslas: Sirmione pusiasalis ir Gardos ežeras. Iki Sirmione galima nusigauti keliais būdais: traukiniais arba autobusu. Važiavimas traukiniais būtų su persėdimais, nelabai patogu, kadangi važiavome autobusu, tad tikslaus kelionės laiko nepasakysiu. Traukiniu iš Veronos reikia važiuoti arba į Desenzano del Garda arba Peschiera del Garda. Iš ten į Sirmione kursuoja autobusai. Arba iš Veronos į Sirmione važiuoti autobusu. Pasirinkome pastarąjį variantą. Autobusas LN026 kursuoja kas valandą, šis autobusas nepriklauso Veronos savivaldybei, o Brescia, bet iš esmės tai mums nedaro jokio skirtumo. Autobusas važiuoja iš autobusų stoties, kuri yra šalia geležinkelio stoties, arba galite susistabdyti kurioje nors autobuso maršruto stotelėje, mes į stotį nėjome, o autobusą pasigavome stotelėje, kuri buvo apie 10 min. nuo viešbučio. Turėkite omenyje, kad tiek traukinių, tiek autobusų vėlavimas Italijoje yra įprastas dalykas. Įlipome į autobusą ir aišku nesupratome, kiek mums kainuos bilietas. Bilietą galima nusipirkti iš vairuotojo, tabakistai tarpmiestinių bilietų neturėjo, tikriausiai todėl, kad autobusas nepriklausė Veronos savivaldybei, juk Kauno miesto visuomeninio transporto bilieto Vilniuje nenusipirksi. Gerai, kad autobuso priekyje sedėjo porelė mokanti angliškai, tad supratome, kad reikės nepilnai 10 EUR. Su mašina važiuoti į Sirmione būtų prakeikimas. Miestelis nėra didelis, o eismas pagrindinėje gatvėje intensyvus, stovėjimo aikštelės sausakimšos, ko gero nepameluosiu, bet iki paskutinės stotelės važiavome gal 20 min. vos vos judėdami pusiasalio gatvėmis. Autobusas priveža prie pat Sirmione pilies.
Kodėl Sirmione? Trumpai apie vietą. Gardos ežeras yra didžiausias Italijoje, tad tai pakankamai svari priežastis, kodėl verta jį aplankyti. O Sirmione pasirodė italų labai mėgiama vieta, buvo sekmadienis, tad pusiasalyje buvo labai daug žmonių, kurie norėjo pasimėgauti vandens procedūromis. Miestelis garsus savo pilimi, Katulo grotu – kadaise prabangi romėnų vila (gaila sekmadienį ji buvo uždaryta), terminiais šaltiniais. Miestelis labai mėgiamas turistų, pavaikščiojome siauromis gatvelėmis ir nuėjome prie vandens. Italai nesijaudina, kad šalia vaikšto turistai, o jie čia pat maudosi. Norėjome šiek tiek daugiau privatumo, tad paežere ėjome, kol radome akmeninį paplūdimį, jame buvo pilna italų. Šioje vietoje demistifikavau, kodėl italai rudi. Iš tiesų jie nėra tamsaus gymio, jie įdega saulėje, nes tikrai labai mėgsta degintis ir lepintis saule. Iš tikrųjų, juk neįmanoma neįdegti, kai šalyje taip karšta.
Diena prabėgo greitai. Buvo karšta, išsimaudėme, pusiasalis tikrai nuostabaus grožio. Verta aplankyti.

Ketvirta dalis – kaip išsirinkti viešbutį Italijoje?

Skardinė išbuvo daugiau nei metus, ko gero arti dviejų metų. Buvo antra, tačiau ją kažkas suniokojo. Pavyko tik dalis kadro. Skardinė buvo vertikalioje padėtyje, tačiau kadro apačia tuščia, skardinėje buvo vandens, tačiau popierius nesupelijo.

Via Flickr:
You can see the sun path for more than a year.

Veronos upė ir romėnų teatras

Ketvirta diena Italijoje. Šiandien keliamės ankščiau, nes laukia gan ilga kelionė traukiniais į Veroną. Bilietus nusipirkome dar vakar. Visada bilietus pirkdavome iš vakaro, nes rytais galėdavome neskubėti į stotį. Nuo Bergamo į Verona nėra tiesioginio traukinio, tad važiavome su persėdimu Brescia miestelyje. Traukinių stotys nėra didelės, tad susigaudyti perlipant  nebus sunku. Išlipus iš traukinio perone yra traukinių tvarkaraščiai: geltoni arba balti. Geltonas tvarkaraštis skirtas išvykstantiems traukiniams, baltas – atvykstantiems. Kadangi traukinių vėlavimas Italijoje yra įprastas, tad galite nespėlioti ar spėsite į traukinį ar ne. Traukiniai važinėja kas valandą, tad pavėlavus tereikės tik šiek tiek palaukti.
Į Veroną atvykome šiek tiek po pietų. Nors rugsėjo vidurys, tačiau buvo karšta. Su kuprinėmis patraukėme viešbučio link. Kambarį rezervavome dar Lietuvoje, nes manau, kad kelionės metu gaišti laiką nakvynės paieškai yra nepriimtinas dalykas. Šios dienos tiklas aplankyti žymiausias Veronas vietas, o tai reiškia ilgą pasivaikščiojimą siauromis senamiesčio gatvelėmis. Miestas nėra didelis, jaukus senamiestis, siauros gatvelės, aikštės. Visų miestelio įžymybių tikrai neaplankėme, ko gero reikėtų bent savaitės, kad viską aplankyti, bet nekėlėme tokių tikslų. Iš labiausiai akį traukiančių objektų verta paminėti Romos laikų Areną, Veronos pilį, už miestelio esantį Romos teatrą, tariamus Romeo ir Džiuljetos namus (Nuotraukų dar neturiu, nes jas dariau juostiniu fotoaparatu, kadangi artėja tamsusis metų laikas, tai daugiau laiko skirsiu juostelių skenavimui). Romeo namą radome ne iš pirmo karto, kažkaip sunkiai sekėsi susiorientuoti gatvėse. Džiuljetos namo su garsiuoju balkonu pirmą dieną neradome, tačiau tikėjomės, kad rasime kitą kartą. Į Areną taip pat nepatekome, nes vyko koncertas. Žodžiu liko nepadarytų darbų, juos tikėjomės pabaigti paskutinę viešnagės Veronoje dieną.
Pabaigai šiek tiek apie viešbutį, kuriame apsistojome. Tai Porta Palio. Nuo miesto centro nutolęs apie 15 min, o nuo geležinkelio stoties apie 15-20 min kelio pėsčiomis. Taigi vieta visai patogi, nors viešbutis yra visai šalia gan intensyvios gatvės. Viešbutis paprastas, bet jaukus, yra neblogas restoranas, kuriame po dienos kelionės vakarieniaudavome. Rytais gaudavome pusryčius, pasirinkimas nėra labai didelis, tačiau tikrai neskurdus. Dažnai keliaujantys žmonės sako, kad yra tokia nerašyta taisyklė, kaip įsitikinti ar viešbutis geras: pažiūrėti kokie žmonės jame lankosi. Jeigu viešbutyje lankosi vietiniai, mūsų atveju italai, tai viešbutis yra geras, nes jį pripažįsta ir vietiniai žmonės. Vakarieniaujant į restoraną ateidavo daug atostogaujančių italų, su šeimomis, vaikais, tad pasirinkimas buvo vykęs. Jeigu būsite Veronoje – rekomenduoju šį viešbutį, juolab, kad ir kainos nesikandžioja. Gal kiek kėlė šypseną, kad ir ant šio viešbučio stogo buvo pilna GSM ryšio antenų, gyvenome viršutiniame aukšte (Bergame taip pat miegojome po GSM antenomis), juokavome, kad po kelionės naktimis šviesime žaliai.

Rytoj kelionė tęsiasi.

Penkta dalis – Kaip atsipalaiduoti Italijoje?

Trečia dalis – Kaip keliauti ir ko saugotis Italijoje?

Vaizdas nuo Milano katedros

Trečia diena Italijoje. Mes vis dar Bergame. Šios dienos tikslas pasiekti Milaną, aplankyti Milano katedrą bei Mokslo ir technologijų muziejų. Norint pasiekti Milano centrą iš Bergamo reikės važiuoti traukiniu, kelionė nėra ilga, atstumas apie 50 km, tad ilgai neužtruks. Pasiekus centrinę Milano geležinkelio stotį, reikės susirasti metro stotelę ir toliau tęsti kelionę iki Duomo metro stotelės. Svarbu važiuoti tinkama kryptimi, metro stotyje pilna nuorodų, tad pasiklysti turėtų būti sunku. Metro ir geležinkelio stotyje labai daug žmonių iš viso pasaulio, aišku, kad reikėtų saugotis kišianvagių, saugoti savo daiktus. Traukiniai iki mažesnių miestelių dažnai būna be oro kondicionavimo, tačiau į Milaną važiavome dviaukščiu nauju traukiniu, traukinyje buvo vėsu, kai tuo tarpu lauke, nors ir ankstyvas rytas, jau buvo karšta. Užtrukome apie 30 minučių, kol iš Milano geležinkelio stoties pasiekėme metro stotelę, metro važinėja dažnai, jame visada daug žmonių, bilietus nusipirkome iš bilietų automatų. Ieškokite, kur galima atsiskaityti kortele, paprastai prie tokių automatų būna mažesnės eilės, nei atsiskaitant grynaisiais ar perkant kioskelyje pas tabakistą.
Duomo metro stotelė yra pačiame Milano centre, tad tai ko gero patogiausia vieta pradėti pažintį su miestu. Tik išlipus iš požeminio perėjimo prieš akis atsiveria nuostabaus grožio Milano katedra ir pasitinka juodukai, siūlydami dovanas iš Afrikos. – Present from Africa. For free. Ir deda ant rankos iš siūlų nupintą apyrankę. Griežtai sakykite – Ne. Teko matyti, kad po tokių nemokamų dovanų patiklūs japonai traukia pinigines ir krapšto pinigus. Manau, kad tokių nemokamų dovanų schema paprasta. Kai žmogui ant rankos juodukas uždeda apyrankę, pastarasis paklausia ar gaus dovaną mainais? Tada belieka krapštyti piniginę. Šis juodukų elgesys erzina, nes jų Duomo aikštėje ir prie kitų Milano objektų yra labai daug. Tad saugokitės.
Jeigu norėsite aplankyti Milano katedros stogą, tai geriau darykite pirmos dienos pusėje, nes bus mažiau turistų. Ant katedros stogo galima pakilti laiptais arba liftu. Lifto kaina beveik dvigubai brangesnė. Rekomenduoju lipti laiptais, nes jų nėra tiek daug, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Bilietus rasite katedros prieigose viename iš informacijos centrų. Tiek katedros vidus, tiek išorė labai graži. Verta aplankyti. Nuo stogo atsiveria Milano panorama. Milanas tai šiuolaikinės Italijos veidrodis, jame daug prekybos centrų ir kitokių pramogų. Šiaip tai nėra tas miestas į kurį norėtųsi grįžti dar ir dar. Buvome suplanavę aplankyti mokslo ir technikos muziejų, tad eidami turėjome progą pamatyti įvairias miesto gatveles. Mokslo ir technikos muziejus labai didelis. Jame užtrukome apie 3 val. nors būtų galima būti ilgiau. Tiesiog be gido nėra taip įdomu, nors vistiek įspūdžių pakako. Aplankėme miesto parką ir Castello Sforzesco pilį.
Nors tai tik trečia diena mūsų kelionės diena, tačiau jau pastebėjome, kad normaliai papietauti mums nesigauna, dienos metu labai karšta, tad užtenka tik paprastų Panini sumuštinių, itališkas fast food’as. Gal nuovargis, gal oras, tačiau ši diena buvo gan sunki, pavargome. Norėjome namo į Bergamo, į pamėgtą terasą ištiesti kojas ir mėgautis vynu.

Pirma dalis: kaip keliauti Italijoje?
Antra dalis: kaip keliauti Italijoje traukiniais?
Ketvirta dalis: kaip išsirinkti viešbutį Italijoje?

Vaizdas nuo Alpių papėdės į Lecco miestelį

Antra diena Italijoje. Šios dienos tikslas – traukiniu pasiekti Lecco miestelį ir pasikelti į Piani d’Erna, kalną esantį Alpių papėdėje. Tiesa ne į patį kalną, bet šalia kalno esančius kalnų takelius, pasigrožėti Alpių vaizdais. Bet apie viską nuo pradžių. Iš Bergamo į Lecco kas valandą ar panašiai kursuoja traukinys, atstumas iki Lecco 33 km, tad kelionė ilgai netruks. Įsigyti traukinio bilietus Italijoje labai paprasta, tačiau yra keletas dalykų, kuriuos reikėtų žinoti. Italijoje yra kelių tipų traukiniai. Pigiausi yra taip vadinami regioniniai, kurie važinėja tarp gretimų regiono miestų. Brangūs greitieji, kai reikia vykti dideliais atstumais, šioje kelionėje tokių traukinių nebandėme, tad prie jų ir neapsistosiu. Taigi regioniniai traukiniai tai būtent ko jums reikia. Jie žymimi raidėmis TR, kas ir reiškia regioninis traukinys (it. treni regionale), juose nereikia rezervuoti vietų, nupirktas bilietas galioja bent porą mėnesių, tad kelionės pradžioje galima susipirkti visus reikiamus bilietus, jeigu norite. Visomis kryptimis kursuoja praktiškai kas valandą, tad pavėlavus, nieko baisaus, bet to vėlavimas itališkuose traukiniuose yra kasdienybė. Yra pirma ir antra klasės. Pirma gerokai brangesnė, tačiau net ir pirmoje klasėje nėra kaip rezervuoti vietų, tad jeigu traukinys bus perpildytas, galite ir nepatekti į pirmos klasės vagoną, nes ten neleidžia stovėti, tik sėdimos vietos. Antroje klasėje gali tekti ir pastovėti. Mums tai nutko važiuojant iš Veronos į Veneciją, tiesa vietos neradome antroje klasėje, tad nusipirkome už papildomą mokestį į pirmą klasę. Grįžtant iš Venecijos, daugelis žmonių stovėjo, o amerikiečiai nusipirkę pirmos klasės bilietus liko stovėti antros klasės vagone, nes traukinys buvo pilnut pilnutėlis. Pačius bilietus nusipirksite stotyje: arba prie kasos, arba prie bilietų automatų. Paprastai prie bilietų automatų būna mažesnės eilės, tad tai geriausias būdas. Bilietų automatai labai paprasti, nekils jokių nesklandumų tikrai. Galima atsiskaityti tiek kortele, tiek grynais. Svarbus dalykas, prieš lipant į traukinį bilietą būtina pažymėti tokiame geltoname komposteryje, kitaip jums gresia bauda. Komposterių pilna ant kiekvieno stoties kampo ir peronuose, tad belieka nepamiršti. Kai kurie vagonai būna kondicionuojami, kai kurie ne, priklauso nuo traukinio tipo, nes tie regioniniai traukiniai yra dviejų tipų, bet čia jau pernelyg daug smulkmenų. Kitos dienos bilietus nusipirkdavome vakare grįžę po dienos kelionės, kad ryte nereikėtų stovėti eilių. Iš tiesų labai viskas paprasta ir patogu. Iš pradžių galvojome numuoti mašiną, bet kelionės metu supratau, kad jeigu keliaujama per miestus, traukinys yra patogiausiai susisiekimo priemonė. Mašina būtų kur kas patogesnė, jei būtų keliaujama ne po miestus, o gamtą, provinciją ir pan.
Taigi iš Bergamo pajudėjome Lecco link. Vagonas pustuštis, mes mieguisti. Atvykus į Lecco traukinių stotį, reikia nueiti į kitoje gatvės pusėje esančią autobusų stotelę, kur kursuoja 5 autobusas. Stotelė vadinasi via Montello, važiavimo kryptis Funivia (funikulierius). Čia buvo linksma kai pastebėjome, kad autobusas suka ratus. Tokio keisto važiavimo dar nesu matęs. Du kartus pravažiavo pro via Montello stotelę, galvojome, kad ne tas autobusas, tačiau vairuotojui parodžius Funivia kryptį, jis palinksėjo, leido suprasti, kad važiuojame gerai. Miestelis yra ežero papėdėje, o funikulierius kalno papėdėje, tad reikėjo pasikelti stačiais serpantinais. Autobuso maršrutas labai keistas, bet tikslą pasiekėme.
Pasikėlėme funikulieriumi ir patekome nuostabaus grožio kalnų slėnį. Apačioje matėsi Lecco miestelis ir ežeras. Slėniu galima pasivaikščioti, yra išdėlioti stendai, gaila tik itališkai, tačiau pagal juos galima orientuotis kur eina kalnų takeliai. Kalnuose visada smagu, čia yra ir kelios via ferrata trasos, mes jų nebandėm, tačiau kas mėgsta, tikrai ras ką veikti. Kelias valandas pasivaikščiojome, išalkome ir nusprendėme traukti žemyn. Lecco mažas, jaukus miestelis. Nedidelis senamiestis, siauros gatvelės. Gražus ežeras, tinkama vieta nieko neveikti. Porą valandų pasivaikščiojome po Lecco ir važiavome atgal į Bergamą ilsėtis nuo poilsio.

Pirma dalis Kaip keliauti Italijoje?
Trečia dalis Kaip keliauti ir ko saugotis Italijoje?

Bergamas Cita Alta nuo San Vigilio kalvos

Po kelionės Italijoje jau praėjo šiek tiek laiko, tad pasidalinsiu įspūdžiais ir kelionės planavimo detalėmis. Italija klasikinė turistų šalis, todėl ją aplankyti įdomu, šalis su didele istorija ir dar panašaus dydžio teritorija. Per vieną dešimties dienų kelionę kažin ar pavyks aplankyti daugiau nei regioną. Žinoma galima bėgti, susidėti pliusus, kad buvai vienoje ar kitoje vietoje. Bet toks bėgimas neduoda jokio malonumo, tai patys patyrėme Venecijoje. Taigi nuo ko viskas prasidėjo? Kai nutarėme, kad keliausime į Italiją, reikėjo pasirinkti, o į kokią konkrečiai vietą keliauti. Juk šalis labai didelė. Norėjosi ir Romos, ir Venecijos, dar norėjosi kalnų, gamtos. Pasirinkome šiaurės Italiją. Ryanair iš Vilniaus skrenda į Milaną, o tiksliau Bergamą, tad susisiekimas yra paprastas. Kai nusprendėme, kada skrendam, puolėm ieškote geriausios kainos pasiūlymo. Kelionę vasaros metu atidėjome, nes liepos rugpjūčio mėnesiais Italijoje yra labai karšta net ir šiaurinėje šalies dalyje, tad ko gero mums tie karščiai būtų per dideli. Grįžę iš rugsėjo mėnesio kelionės, tuo įsitikinome, net rugsėjo mėnesį Italijoje yra karšta, kaip būna Lietuvoje vasarą. Bilietus rezervavome gan anksti, nors pigiausi bilietai būna liepos mėnesį, nusprendėme skristi rugsėjo pradžioje. Kai susidėliojome taškus, kuriuos norėsime aplankyti, per http://www.booking.com rezervavome viešbučius. Vieniems nereikia kredito kortelių, kitiems reikia. Iš tiesų kreditinė kortelė kelionės į užsienį metu yra geras dalykas. Jos dažnai reikalauja viešbučiai, o jeigu norėsite nuomotis mašiną, tai be kreditinės kortelės neišsiversite. Su kreditine kortele gaunate kelionės medicininių išlaidų draudimą visiems šeimos nariams, o tai irgi labai patogu. Liko susisiekimo klausimas: kaip keliauti Italijoje? Ar mašina, ar traukiniais? Keliauti mašina patogu, jeigu lankysitės provincijoje, lankysite gamtos grožybes, kalnus, o jeigu domina miestai, tada geriausias transportas yra traukiniai: pigiausias ir ko gero greitesnis nei susisiekimas mašina. Taigi nusprendėme keliauti traukiniais. Kaip Italijoje keliauti traukiniais aprašysiu žemiau, iš tiesų labai patogu ir paprasta.

Pirma diena

Skrydis iš Vilniaus į Milaną, o tiksliau Bergamą, kuris nuo Milano nutolęs per 50 km, buvo apie 10 val ryte, tad anksti keltis nereikėjo. Keliavome dviese, su savimi turėjome mažą kuprinę, kurią galima pasiimti į lektuvo saloną ir kitą didelę kuprinę su visais mūsų daiktais. Blogai galvojome, kad pavyks oro uostą pasiekti viešuoju transportu, laiku nesulaukus autobuso, kvietėm taksi ir ramiai nuvykom. Eilė prie check-in’o buvo didelė, stovėjome eilės pabaigoje. Be problemų pridavėm bagažą, svoris siekė apie 13 kg. Ryanair avialinijomis skridau pirmą kartą, įspūdis kaip turguje: siūlo viską nuo bedūmių cigarečių iki kvepalų, laikrodžių ir panašių “gėrybių”. Sako, kad ir kitose avialinijose vyksta panašūs pardavimai. Nuskridome greitai. Bergamas pasitiko šiltai, buvome patenkinti patekę į šiltus kraštus. Lietuvoje tuo metu dar buvo šilta, tačiau čia Bergame buvo tikra vasara. Pirmos dienos tikslas: nusigauti iki nakvynės vietos, pasidėti daiktus ir pasivaikščioti po miestelį. Autobusas Nr. 1 veža nuo Bergamo oro uosto iki Bergamo aukštutinio miesto (Cita Alta), bilietus galima nusipirkti informacijos centre oro uoste. Yra įvairių turistinių bilietų, kurie galioja vienai kelionei, 24 valandoms arba 72 valandoms, autobuso bilietas taip pat tinka ir Bergamo funikulieriui, kuris nuo žemutinio Bergamo (Cita Bassa) kelia į aukštutinį (Cita Alta). Autobusas iš oro uosto pravažiuoja pro Bergamo geležinkelio stotį, tai svarbus taškas, nes iš čia ateinančias 3 dienas keliausime į gretimus miestus. Mūsų nakvynės vieta mus suviliojo tuo, kad turi terasą, nuo kurios atsiveria aukštutinio Bergamo panorama, kiekvieną vakarą po dienos kelionės ilsėdavomės ir grožėdavomės vakarėjančiu Bergamu. Specialiai nakvynės vietos nevadinu viešbučiu, nes tai ne viešbutis. Tai Alex E Angie (http://www.alexeangie.it/) B&B tipo nakvynės namai, įsikūrę šešių aukštų gyvenamame name, teritorija rakinama. Per tris mūsų nakvynės dienas gyventojai keitėsi beveik kiekvieną dieną, ten apsistoja tiek vietiniai studentai, atvykę iš kitų miestų studijuoti, tiek tokie patys turistai kaip mes. Kambariai tvarkingi, personalas malonus, tačiau nuolatos nėra jokių budinčių ar panašiai. Atvykus į vietą ilgai nesulaukėme šeimininko, tačiau šiaip ne taip prisibeldėme. Pakilus aukštyn, šeimininko nebuvo, kambarių tvarkytojai susisiekė su mergina, kuri ir sutvarkė mūsų nakvynės klausimą. Su draugų kompanija ši viena puikiai tinka, gal nelabai jei keliaujate su šeima, vaikais. Tiesa mums nelabai patiko, kai pamatėme, kad viršutiniame aukšte iškabintos GSM antenos, tad tris naktis miegojome po didelėmis GSM antenomis, dabar naktimis šviečiame žaliai… Susitvarkę nakvynės reikalus, palikę daiktus, ėjome į miestą. Pirmas darbas susipažinti, kas kur. Kur artimiausia parduotuvė, kur galėtume nusipirkti maisto pusryčiams, vakarienei, kur kavinė papietauti ir t.t. Susidarė įspūdis, kad geriausia pietauti, ne kada norisi, o kada pietauja italai, nes kitaip gali būti arba per anksti, arba jau po pietų. Pirmomis dienomis taip ir buvo, per pietus karšta valgyti nesinori, tačiau jau šiek tiek po pietų, t.y. apie 2-3 val. pas juos pietūs baigdavosi, nebūdavo pietų patiekalų. Tai tikriausiai siestos metas, kada užsidaro nemažai parduotuvių ir kavinių. Tad pagaukite ritmą ir valgykite kartu su italais.
Bergamas gražus miestelis, jame tikrai verta praleisti dieną, pasikelti funikulieriais iki Cita Alta ir San Vigilio kalvos. Leidžiantis žemyn atsiveria graži itališko miesto panorama.
Vakare sūris, vynuogės, vynas ir miestelio panorama.

Antra dalis Kaip keliauti Italijoje traukiniais?