Tadas

Apie tai, kaip žiniasklaida pučia burbulus ir sukuria "aktualias" temas. Nesakau, kad žmonės neserga. Tik dar kartą įrodomas faktas, kad realybė žiniasklaidoje nėra atspindima.

Visada įdomu skaityti straipsnius laikraščiuose, kur koks nors užsienietis, dabar gyvenantis Lietuvoje, dalinasi gyvenimo pas mus įspūdžiais. O kaip yra nuostabu, kai beskaitydamas užsienietišką knygą randi komentarų apie Lietuvą, jos žmones! Beskaitydamas Genrich Altshuller knygą apie išradimų teoriją TRIZ radau trumpą autoriaus komentarą apie M.K. Čiurlionį:

В большинстве случаев планы включают приобретение знаний, необходимых для достижения цели. Часто эти знания оказываются за пределами имеющейся специальности – приходится начинать с нуля. М.К.Чюрлёнис, задумав синтез музыки и живописи, пошел в начальную художественную школу (а был он к этому времени высококвалифицированным профессиональным музыкантом), вместе с подростками осваивал азы живописи.

via http://www.altshuller.ru/engineering/engineering19.asp

O dar beieškodamas informacijos apie Čiurlionį ir Altshuller radau atskirą Altshuller straipsnį apie Čiurlionį ir jo sisteminį mąstymą tapyboje.

Didelių žmonių žavėjimasis dideliais žmonėmis užburia. Magija.

P.S.: čia daugiau Čiurlionio paminėjimų.

Nesenai per BBC radiją klausiau laidą, kur buvo kalbinama amerikiečių šeima, netekusi didelio svajonių namo su keliais miegamaisiais ir vonios kambariais. Dabar vyras ir žmona jau kelis mėnesius gyvena atskirai, nes žmona pardavinėja butą, o vyras kitoje valstijoje radęs darbą, bando užsidirbti pinigų paskolos gražinimui. Laidos vedėjas, išklausęs jų istorijos paklausė: – You lost your house. Do you still believe in the American dream? Stojo tyla. Matyt pašnekovai suglumo nuo netikėto ir tiesmuko klausimo. Ir staiga atsakymas: – Yes, we’ll get another one!
Koks optimizmas! Visa JAV kultūra yra optimizmo kultūra. Kita vertus, gal čia naivumas? Juk būtent dėl tokių American dream ir turim tai, ką turim šiandien. Ir vistik manau, kad yra ko pasimokyti iš amerikiečių. Jų optimizmas užkrėčiantis. Tačiau akivaizdu, kad per daug naivus. Suderinus tai su lietuviškuoju racionalumu, gal ir visai nieko derinys gaunasi?

Sprendžiant pagal tai, kokios šalys balsavo už Lietuvą, galima sakyti, jog Lietuva neturi draugų. Juk ne kartą teko girdėti sakant, kad Eurovizijoje balsuojama už kaimynines šalis, už tas šalis, kuriomis yra žavimasi. Jeigu tai tiesa, tai tuomet tokia išvada visai ne iš piršto laužta. Ko gero Lietuvos įvaizdžio kūrėjams, tai turėtų duoti peno apmąstymams. Lietuva Europos kontekste yra autsaiderė, lengvai įtakojama išorinių veiksnių. Tokia situacija yra normali. Kažin ar gali būti kitaip. Svarbu, kaip jaučiamės mes.
Visada įdomu, ką apie Lietuvą galvoja kiti. Pavyzdžiui, kelionės Latvijoje metu, girtas latvis, gegužės pirmosios proga mus išvadino Europos žydais. Tai buvo negirdėta ir nauja. Kai įsigilini, tai visai įdomu, juk jis galbūt pasakė tai, ką apie Lietuvą galvoja ir daugiau žmonių. Stereotipiškai žydų tautos įvaizdis naudojamas, kai norima pasakyti, ką nors bloga. Man asmeniškai taip nėra. Atvirkščiai, tai įdomi tauta, iš kurios reikėtų pasimokyti.

Čia tebuvo tik keletas minčių ir daugiau nieko.

Keletas minčių pamąstymui. Dabar internetu vis didesnė žmonių dalis sužino apie įvairius įvykius, naujienas. Internetu net galima protestuoti, pranešti apie įvykius, kurie vyksta, kurių nenušviečia masinės informavimo priemonės. Pirma atsirado indymedia, vėliau vis labiau įsigalint internetui, žmonės patys pradėjo kurti žinias. Internetas užvaldo vis didesnę vakarietiškojo pasaulio žmonių gyvenimus. Čia nevertinu niekaip, tik konstatuoju faktą. Pavyzdžiui, apie įvykius Moldovoje buvo galima sužinoti twitter pagalba. Tai naujas komunikavimo būdas, pakeisiantis žmonių elgseną. O kai elgsena pasikeis, internetą bus galima išjungti. Ir kas tada bus? Žmonės nežinos kaip elgtis, nežinos, ką daryti, kokio nors sukrėtimo akivaizdoje. O kad internetą galima išjungti, ir net apie tai mąstoma, matosi iš JAV pareigūnų veiksmų, kurie nori suteikti prezidentui tokią galią.
Neketinu būti pranašu. Tiesiog va taip įdomiai susipynė šie du straipsniai.

Tikriausiai girdėjote Sveiko vaiko projektą, kuriame pateikiama informacija apie abejotinus ar kenksmingus maisto priedus, žymimus raide E? Tokie projektai prisideda prie visuomenės švietimo ir informavimo. Tai pilietinės visuomenės užuomazgos, kurios per 50 metų trukusią sovietų okupaciją buvo beveik išnaikintos. Galima girdėti skundžiantis, kad Lietuvoje nėra pilietiškos visuomenės, tačiau akivaizdu, kad pamažu situacija keičiasi. Situacija sudėtinga ir todėl, kad tokius daigelius galima nesunkiai sunaikinti. Vilniaus konservai ir Selita bando nutildyti Sveiko vaiko projekto autorius grasindami teismais. Nejaugi šios kompanijos nesupranta, kad tokia nauja erdvė yra puiki galimybė tyrimams ir produktų vystymui? Vartotojai išsako, ko nori, o gamintojai atsižvelgia į šiuos pageidavimus. Tačiau gyvenant sovietinio mentaliteto gniaužtuose tai suprasti, kaip matome yra sunku. Tikiuosi, kad šis Sveiko vaiko projektas sulauks visuomenės palaikymo, o Vilniaus konservai ir Selita vertos kritikos.

Ačiū http://blake.lt/aurelijus už info.

Noriu pasidalinti keliais stipriais informacijos ir žinių šaltiniais. Temos nuo tarpusavio bendravimo principų iki manipuliacijos masėmis.

1. Kaip manipuliuojama masėmis http://ru.youtube.com/view_play_list?p=41AF1AD598A8904C
2. Daug įvairios informacijos, tereikia atsirinkti, kas įdomu (vedų mokymai, vegetarizmas, sveikos akys, manipuliacija masėmis) ftp://212.1.246.105
3. Gyvenimo mokytojas Tomas Girdzijauskas http://girdzijauskas.blogspot.com/ – vyro ir moters santykiai, santykiai šeimoje, vaikų auklėjimo patarimai.

NB: nesakau, kad reikia viskuo tikėti, atvirkščiai, nereikia viskuo aklai tikėti, čia tik informacija, kurią vertinsite Jūs patys, pagal savo kriterijus.

Kai aplink kalbama apie progresinių mokesčių būtinybę ar bent jau jų įvedimą, nors iš principo tokia sistema Lietuvoje egzistuoja dėl neapmokestinamo minimumo, mano pati mėgstamiausia ekonomistė Aušra Maldeikienė Žinių radijo laidoje „Prie pietų stalo“ tiesiai šviesiai pasako: Lietuvoje yra regresiniai mokesčiai, t.y. kuo daugiau uždirbi, tuo mažiau moki. Visa tiesa apie tai puikiame Aušros Maldeikinės interviu.

Kokias asociacijas sukelia žodžių junginys “žemės gyventojai”? Žmonės? O kaip gyvūnai? Dažnai apie juos pamirštam, arba prisimenam, kai išalkstam, arba pasiilgstam pramogų…

Kad gyvūnai žmogui yra maisto, aprangos ir pramogų šaltinis žino visi. Tačiau retas susimąsto, kokia kaina. Aš irgi nesusimąstydavau, kol nepažiūrėjau filmo apie tai.

Kartais reikia spyrio į užpakalį, kad pradėtum galvoti. Juk dažno žmogaus aplinkoje “vaikšto” tokia jautri, nekasdienė, spaudoje ar kitose masinėse informavimo priemonėse neafišuojama informacija. Ją reikia pasiimti. Ir vertinti. Tokie filmai, kaip Zeitgeist, Korporacija ir daugelis kitų (pavyzdžiui, 10 filmų iš veganas.wordpress.com) priverčia atverti akis, pradedi įsiklausyti, galvoti, o kaip yra iš tiesų.

Truputi nukrypsiu į šoną, tačiau tai susiję, postmodernaus pasaulio bruožas teigti apie tai, kad kiek kalbančių pusių, tiek tiesų jau pradeda kelti įtarimą apie tokių teiginių prasmę. Remiantis tokiomis prielaidomis, lengva manipuliuoti žmonėmis. O taip ir yra daroma.

Apie Earthlings filmą pirmą kartą perskaičiau homosanitus.lt svetainėje. Tai ko gero stipriausias filmas apie mūsų kasdienybę: maistas, apranga. Gyvūnų išnaudojimas ir pavergimas. Jį reikia pamatyti.

Sakysite, pasaulyje yra kur kas svarbesnių dalykų, nei gyvūnai ir jų teisės? Juk pažeidžiamos žmogaus teisės ir t.t… Po šio filmo, kovojančių už gyvūnų teises teiginiai man nušvito visai kitoje šviesoje. Levo Tolstojaus frazė “as long as there are slaughter houses, there will be battle fields” puikiai viską perteikia. Reikia pradėti nuo fundamentalių dalykų. Ir tik tada, kai pamatai tvirti, galima pereiti prie tolimesnių dalykų, tik tada tarpžmogiški santykiai bus normalūs: be agresijos, be neapykantos kitataučiams, kitokios rasės, kūno spalvos, ar galiausiai, žmonėms iš kito rajono…