Biotransportas: velomobiliai
Pradėjau domėtis velomobiliais. Pagal wikipedia:
Velomobilis yra dviejų ar daugiau ratų (dažniausiai trijų), pedalais varoma, žema ir ilga transporto priemonė. Vairuotojas velomobilyje sėdi atsilošęs ir pedalus mina ištiesęs į priekį kojas.
Toks transportas yra patogesnis, išvysto didesnį greitį, juo lengviau minti ilgus atstumus, mažesnis oro pasipriešinimas ir t.t. Privalumus galima vardinti ilgai, o pagrindinis trūkumas – didelė kaina. Štai Lietuvoje gaminamų velomobilių kainos, kurios nenusileidžia jų kainoms Vokietijoje.
Triratis velomobilis – kaina nuo 5000 Lt.
Triratis dvivietis velomobilis – kaina apie 10 000 Lt.
Aukštą jų kainą lemia nedidelės gamybos apimtys. Jeigu velomobilių būtų tiek pat, kiek ir dviračių, spėju, kad velomobilio kaina būtų ne ką didesnė, nei dabar kainuoja dviratis.
Kita vertus triračiai velomobiliai ne tokie patogūs laikymo atžvilgiu, užima daugiau vietos, nei dviejų ratų velomobilis, dar kitaip vadinamas gulimasis dviratis (angl. recumbent bicycle).
Štai kaip atrodo dviejų ratų velomobilis, kurio tikrai norėčiau.

Kaina taip pat graži: $ 2,170.00 arba yra galimybė pirkti tik rėmą, tuomet kaina $ 1,590.00.
Kai kainos tokios didelės, kyla minčių pasigaminti velomobilį pačiam. Aišku rėmo virinimo darbus patikėčiau profesionalams. Tokio velomobilio gamybai tiktų rusiško Aist’o rėmas. Be abejonės tokio savadarbio velomobilio kaina būtų kur kas mažesnė.
Va kokį velomobilį pasidarė Lietuvoje gyvenantis vokietis Frankas, kiek žinau, gamybos kaštai tikrai nėra dideli, juo labiau, kad jis tobulinamas dar ir dabar:






[...] svajoja įsigyti velomobilį, bet nesižavi daugiatūkstantinėmis kainomis. Velomobilis teoriškai yra patogesnis, greitesnis [...]
Blogorama #142 : nežinau.lt
Liepa 18, 2007 at 21:02
Vilniaus meras artimiausią dešimtmetį pasižada atkreipti dėmesį į biotransportą.
viešųjų ryšių tarnyba
Liepa 18, 2007 at 22:01
Kaip važinėjantis dviračiu kelis man reikšmingus velomobilio trūkumus: važiuodamas mūsų puikiais dviračių takais išsibarškinsi visus dantis (dviračiu – atsistoji ant pedalų per didesnius nelygumus), neužlipsi/nenulipsi nuo bordiūro, ir nenukirsi kelio gabalo per smagų duobėtą miškelį ar pievelę, pilną čiulbančių paukščių, čirškiančių žiogų ir ramybės. Būsi priverstas demonstratyviai smirdėti kartu su automobiliais kamščiuose.
saulius
Liepa 18, 2007 at 22:18